Generalinė prokuratūra, gindama viešąjį interesą, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos priimtą sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės piliečiui R. A. Č. perduodant neatlygintinai Uosintėlio ežerą, pripažinti negaliojančia vandens telkinio pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat, taikant restituciją, grąžinti Uosintėlio ežerą valstybės nuosavybėn.
Istorija prasidėjo dar 2002 metais, kai Utenos apskrities viršininkas patvirtino išvadą, kad pilietis R. A. Č. turi teisę atkurti nuosavybės teises į beveik 19 hektarų vandens telkinį Molėtų rajone. Tačiau asmuo pageidavo gauti lygiavertį vandens telkinį Anykščių rajone. Atsižvelgdama į piliečio pageidavimą, Nacionalinė žemės tarnyba 2014 metais atkūrė nuosavybės teises R. A. Č. į lygiavertį turėtam 9 hektarų Uosintėlio ežerą, plytintį Anykščių rajone. Po kelių mėnesių R. A. Č. atgautą ežerą pardavė kitiems asmenims.
Uosintėlio ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise. Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, jis priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą atkurti nuosavybės teises į Uosintėlio ežerą grindė tuo, kad jis nebuvo įtrauktas į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Tačiau prašyme teismui prokuroras konstatavo, kad ežeras Uosintėlis, nepriklausomai nuo to, jog teisės aktų nustatyta tvarka nėra įtrauktas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašus, pagal Lietuvos Respublikos vandens įstatymo nuostatas nuo 1997 metų priskirtas valstybinės reikšmės vandens telkiniams, todėl negalėjo būti privatizuotas. Tad Nacionalinės žemės tarnybos sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės R. A. Č. perduodant neatlygintinai vandens telkinį, yra neteisėtas.
Panaikinus šį sprendimą, negaliojančia pripažinta ir vandens ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kuria R. A. Č. pardavė Uosintėlio ežerą kitiems asmenims. Nustačius, kad paveldėtojas ežerą perleido kitiems asmenims, jam restitucija netaikytina, o nuosavybės teisių atkūrimas pripažintas baigtu. Taikant restituciją, Uosintėlio ežero pirkėjai turėtų jį grąžinti valstybei, o valstybė ežero pirkėjams turėtų atlyginti sumą, už kurią ežeras buvo įsigytas (apie 9 tūkst. eurų).
Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įstatymų nustatyta tvarka apskųstas nebuvo ir jau yra įsiteisėjęs.