Ir tai buvo vienintelis jo, kaip mano draugo ir bendražygio, trūkumas.
Negaliu net suskaičiuoti kartų, kai mes planavome, tikėjomės ir žiūrėjome į tokį ilgą prieš mūsų akis laukiantį kelią.
Ir bijojome. Kartu bijojome ir nerimavome, kad planai nepavyks, kad mums nepasiseks, kad ta prisiimta našta ir patikėta atsakomybė per didelė.
Ir kartu įveikdavom visas kliūtis... Visas.
Tik ši gyvenimo kliūtis liko neįveikta.
Ilsėkis ramybėje, Jurai.“
Tokia jautria ir asmeniška žinute socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino Vilniaus vicemeras socialdemokratas G.Paluckas. Sekmadienį jis neteko ne tik partijos kolegos, bendražygio, bet ir artimo draugo J.Poželos.
Paskambinus G.Paluckui, iš karto tapo akivaizdu, kad politikui sunku kalbėti, o kiekvieną žodį, kurį tarė apie savo anapilin iškeliavusį draugą, jis traukė tiesiai iš širdies.
„Nors jis ir gulėjo ligoninės reanimacijoje ilgą laiką, ši žinia be galo netikėta. Niekas nemanė, kad viskas taip baigsis“, – sakė G.Paluckas.
Iš karto tapo draugais
Kada prasidėjo jo ir J.Poželos draugystė, Vilniaus vicemeras neatsiminė, tačiau pasakojo, kad jie iš karto rado bendrą kalbą ir tapo neišskiriamais draugais: „Mūsų draugystė prasidėjo senokai, prieš 13 ar 14 metų. Dabar jau tiksliai nesuskaičiuosiu. Kiek pamenu, mus supažindino kažkas iš partijos būstinės.
Aš atėjau į Socialdemokratų partiją, pasakiau, kad noriu būti narys. Man sakė pabendrauti su jaunimu, nes visi panašūs buvome, ir nukreipė pas Jurą. Jis jau tada buvo aktyvus Vilniaus skyriaus jaunųjų socialdemokratų narys. Taip mes ir pradėjome bendrauti.“
Tiesa, tada jaunų vaikinų bendravimas neapsiribojo vien politika. G.Paluckas pasakojo, kad jie su J.Požela iš karto rado bendrą kalbą, kartu lankėsi renginiuose, vakarėliuose.
„Buvome pakankamai socialiai aktyvūs, tuo metu nemažai laiko kartu praleisdavome“, – sakė G.Paluckas.
Svarbiausia buvo šeima
Jauni politikai liko artimais draugais ir jau sukūrę šeimas. G.Paluckas turi du vaikus, o J.Poželos šeimoje auga jo vienturtis sūnus Joris. „Mūsų bendravimas daugmaž apie vaikus ir sukosi. Apie tą džiaugsmą sukūrus šeimą. Jis labai džiaugėsi savo sūnumi, savo šeima. Kalbėjome, kad taip gyvenimas tampa solidesnis, įgauna prasmę“, – apie draugą pasakojo G.Paluckas.
Jis prisiminė, kad su artimu draugu neretai svarstydavo, kokie užaugę bus jų vaikai, ar seks tėvų pėdomis, o gal ras savo kitą, visai netikėtą, kelią.
„Tokios mūsų diskusijos pastaruoju metu būdavo. Tik, deja, nepakankamai dažnos. Visi pasinėrėme į savo politinius darbus, šeimos reikalus. Radę laisvą akimirką nuo darbų visi stengdavomės ir stengiamės ją praleisti su šeima. Dabar tenka tik apgailestauti, kad, pasinėrus į darbus, nepavykdavo dažniau susitikti“, – sunkiai žodžius rinko Vilniaus vicemeras.
Mėgo dalintis įžvalgomis
Paklausus G.Palucko, koks J.Požela buvo politikas, jis nedvejodamas atsakė: „Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad jis buvo talentingas ir labai įžvalgus, nepaisant jauno amžiaus. Nepaprastai įžvalgus politikas.
Tikrai kartais stebindavo savo, kaip atrodė, įžvalgomis iš dangaus, prognozėmis, kaip plėtosis vienas ar kitas politinis įvykis. Kai mes kartu prie stalo sėdėdavome, ne kartą sakydavau: „Jurai, tu fantazuoji. Iš kur tokius dalykus trauki?“ Bet labai dažnai tai, ką jis sakydavo, pasitvirtindavo. Tas jo įžvalgumas tikrai bylojo apie jo, kaip politiko, talentą.“
Tačiau G.Paluckas pažinojo sveikatos apsaugos ministrą ne tik kaip politiką, bet ir kaip rūpestingą draugą, kuris visada būdavo pasirengęs padėti.
„Nors daugelis tokių politikų savybių nemato, jis buvo tikrai sąžiningas, natūralus ir geras žmogus. Labai rūpestingas. Jei kas nors į jį kreipdavosi pagalbos, visada pagal galimybes padėdavo, nes žinojo, koks gali būti gyvenimas.
Būdavo, kam nors informacijos reikia ar darbo neranda, kokius nors planus bando įgyvendinti... Jis visada padėdavo. Jis išsiskyrė tokia savybe, kuri politikams retai būdinga, bet tikrai galiu paliudyti, kad jis toks buvo“, – prisiminimais apie draugą dalijosi G.Paluckas.
Visada tikėjo, kad pasveiks
J.Požela į ligoninę buvo paguldytas rugpjūčio viduryje. Du mėnesius visi – ir jo artimieji, ir draugai, ir bendražygiai – tikėjo, kad Juras pasveiks.
„Ta liga buvo milžiniškas netikėtumas, šokas. Kad 34 metų žmogus krinta į tokią ligą, į tokią būklę, sunku patikėti. Visą tą laiką mes visi tikėjome, kad jis pagis, kad jaunas žmogus tikrai įveiks ligą“, – tramdydamas emocijas pasakojo G.Paluckas.
Sunkiai rinkdamas žodžius G.Paluckas aiškino, kad kai žmonės yra vyresnio amžiaus, supranta, koks yra gyvenimas ir kokie gali būti jo posūkiai: „Kuo vyresnis esi, tuo daugiau gyvenimo baigčių matai. Atėjus tam tikram laikui, biologiniam amžiui, atsisveikini su savo draugais.
Tačiau tokiame amžiuje kaip mūsų... Mes nesame atsisveikinę nė su vienu draugu ir apskritai apie tai šnekėti... Net tokios minties nebuvo. Nors ta liga ir neprognozuojama, niekas netikėjo, kad viskas taip baigsis.“
J.Poželos draugas sakė, kad šeima ir draugai planavo, kada jis grįš namo ir į darbą, svarstė, kiek liga gali užsitęsti, koks sveikimo procesas, kiek truks reabilitacija.
„Minties, kad Juro neliks, niekas net prisileisti negalėjo“, – sakė G.Paluckas.
Turėjo didelių planų
Abu politikai nuo tada, kai tapo partijos kolegomis ir artimais draugais, kūrė didelius planus ir piešė vaizdą, kurį norėjo pasiekti. „Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Juras buvo europietiškos kairės, tvirtų nuostatų ir pažiūrų politikas. Tas europietiškos kairės nuostatas ir vertybes mes norėjome, planavome ir stengėmės įdiegti ir į mūsų partiją.
Apskritai, šnekant apie Socialdemokratų partiją, mes norėjome įtraukti kuo didesnę kairiųjų bendruomenę, intelektualinį potencialą. Visas šis procesas jau buvo prasidėjęs ir planų turėjome labai daug.
Galiu tik pasidžiaugti, kad daugelį tų dalykų mes įdiegėme arba pradėjome diegti tarp Vilniaus socialdemokratų. Tą veiklą planavome intensyvinti pritraukdami vis daugiau jaunų, progresyvių žmonių, intelektualų iš akademinės bendruomenės ir apskritai iš kairiųjų bendruomenės, kurie dėl įvairių priežasčių neprisidėjo prie mūsų politinio judėjimo.
Be galo gaila, kad dabar šiuos planus teks įgyvendinti vieniems, be Juro.“
