Pesimistas sakytų, kad iš esmės niekas nepasikeitė, nes tiesiog persistumdė vietos parlamente, jas pasidalijo tos pačios sisteminės partijos, gaivūs vėjai yra viso labo įtartini skersvėjai, vienus populistinius gelbėtojus pakeitė kiti, o politinė nomenklatūra liko ta pati. Optimistas jam kirstų atgal, kad naujieji populistai nėra tokie atviri ir ciniški europinių fondų perdalintojai ar kontrabandos globėjai.
Todėl nuo skersvėjų galima apsisaugoti sandariau užkamšant skyles įstatymuose ir spragas sienose. O jaunų veidų vėjo niekaip negali nepajusti, aure, kiek jaunimo išreitinguota aukštyn konservatorių sąraše, žiū, kaip jaunimas ištraukė iš vilkduobės liberalus.
Pesimistas atitartų, kad visa tai labai gražiai atrodo žiūrint iš Vilniaus, gal dar Kauno, gal Klaipėdos, tačiau jau net Šiauliuose ar Panevėžyje, kurie bent jau teoriškai pretenduoja į didžiųjų miestų elitą, prasideda tokia gūdi provincija, kad XXI amžiaus demokratija net nekvepia. Vienur rajonus valdo aiškiai matomos vietinių bojarinų dinastijos, kitur – nematoma ilgalaikio chaoso letena, kai savivaldybių nariai patys dorai negalėtų paaiškinti, kokiai partijai jie priklauso ir kuo jų pažiūros skiriasi nuo oponentų.
Optimistas nurodytų rinkimus Žemaitijoje kaip akivaizdų ženklą, jog ir ten žmonėms jau įgriso odioziniai oligarchiukai, o atsiradus valdžiai, kuri skirs tikrą, o ne įsivaizduojamą dėmesį regionams, viskas ims keistis į gera net ten.
Pesimistas pereitų prie būsimos koalicijos nestabilumo, nes kad ir kokia ji dėliotųsi, vis tiek joje atsiras personažų, kurie temps antklodę į savo pusę.
Tai reiškia užprogramuotus konfliktus, rietenas dėl ministerijų, barnius dėl viena kitai prieštaraujančių programinių teiginių ir kitokį erzelį. Ir dar prisimins R.Karbauskio ereziją apie „profesionalų“ Vyriausybę kaip teiginį absoliučiai nei į tvorą, nei į mietą, tinkantį nebent pereinamojo laikotarpio technokratų valdymui.
Optimistas atrėš, jog kad ir kokia būtų būsima Vyriausybė, kai kurių dabartinių ministrų perspjauti tikrai negalės. Ir pasidžiaugs, kad galbūt pajudės reikalai su mūsų švietimu, kuris gal ne toks jau ir blogas, nes, va, kokia nuostabi jaunuomenė auga, kaip aktyviai ėjo balsuoti, kaip pasidarė madinga būti pilietiškam. O juk šitie jauni žmonės ir lems, kokia valdžia bus ateityje, todėl jeigu savo pilietinius įgūdžius jie išsaugos ir puoselės, demokratijos daigai vešės ir ves vaisius.
Pesimistas sutiks, kad taip, balsavo net 38 procentai jaunimo, tačiau tai reiškia, kad 62 procentai nebalsavo, todėl su tais daigais ir vaisiais dar nereikia skubėti. Be to, būtent jaunimas sparčiausiai emigruoja, todėl nebent galėsime džiaugtis tuo, kad jie savo pilietiškus įgūdžius perkels į amerikas ir europas, tai yra sveikintina, suprask, lietuviškos demokratijos eksportas, bet tai mums iš to kokia nauda?
Optimistas bus priverstas panarinti galvą ir sutikti – ką dar pasakysi, juk emigracijos koziriu įmanoma bet kokią kortų partiją laimėti, tačiau gal būtent dabar bus rimčiau susimąstyta, kokia šalis norime būti ir kokių žmonių gyvenama.
Ir pagaliau juk niekas nesibaigė – juk nė vieni rinkimai negali reikšti tokių ilgų ir rimtų procesų pergalingos pabaigos. Ir tada net pesimistas su tuo sutiks. Visa tai taip, tačiau kaip tai išaiškinti paprastam rinkėjui? Kaip jam suprantamai pasakyti, kad rinkimai rinkimais, bet šimtą kartų svarbiau, kaip jis pats rinksis tvarkyti savo gyvenimą? Nelaukdamas vietos dvarponių šantažo ir nesivildamas sostinės pagalbos. Nekraudamas lagaminų ir nerašydamas atsisveikinimo raštelių.
Gal visa tai galėtume apsvarstyti eidami balsuoti į antrą turą, pasiūlys optimistas.
Juk nuo to, kaip kinta mūsų požiūris, stiklinė puspilnė ar pustuštė, vandens kiekis joje nesikeičia. Apsvarstom – sutiks pesimistas.
Galų gale mes juk abu sutariame, kad vandens joje norėtųsi daugiau.