Ten pat – saldainių dėžutė, kurią Petronėlė gavo už pagalbą ruošiant gedulingus pietus mirus kaimynei.
Šokoladas pabalęs – saldainių vartojimo terminas jau kadaise pasibaigęs, bet moteriškė „čėdija“. Kaip ir šaukštelių komplektą. O cukrų arbatos stiklinėje Petrutė maišo aliuminio šaukšteliu, menančiu gūdžius 1966-uosius.
Lygiai taip elgiasi ir mūsų valdžia. Kai vienas prekybos tinklas Vilniuje nusipirko daug metų dūlantį buvusį Kelių policijos pastatą, kurį ketino nugriauti, staiga kultūros paveldo saugotojai ėmė svarstyti: o gal tas statinys – kultūros vertybė?
Gal jį reikia saugoti?
Kai prekybininkai pirko pastatą, niekas nė neužsiminė, kad dalį jo ar visą reikės išsaugoti.
„Čėdyti“ paveldosaugininkai ir garsiai rėkiantys architektai ėmėsi tik tada, kai turėjo prasidėti griovimo darbai – tegu tas prekybos tinklas su savo 40 mln. eurų investicijomis palaukia.
„Čėdijamos“ ir Žaliojo tilto skulptūros, užkištos gatves tvarkančios įmonės kieme.
Užsieniečiai jau seniai būtų sugalvoję, kaip su jomis elgtis: ar pinigo iš jų išspausti muziejuje eksponuojant, performansams panaudojant, ar į metalo laužą atiduodant.
Bet kai net mūsų kultūros ministras Š.Birutis kaip Petronėlė siūlo palikti galioti teisinę apsaugą, supranti, kad daugiau negu prieš metus nuo tilto nukeltus „balvonus“ dar ilgai „čėdysime“.
Iki šiol „čėdijamas“ ir Tarptautinio Vilniaus oro uosto terminalas. Tai kas, kad keleiviai iš viso pasaulio atvyksta į stalinizmo epochos architektūros pastatą (tokių apstu Rusijoje), kuriame pirmasis keleivis, vykęs į Maskvą, aptarnautas dar 1954-aisiais, o šalia – visiškai nederantis naujoviškas išvykimo terminalas.
Eidama į bažnyčią sekmadienio mišių, Petronėlė, aišku, užsirišo ne komodos stalčiuje gulinčią, o nuskalbtą senąją skarelę. Net nenujausdama, kokia ji svarbi Lietuvos kultūros paveldui.
