Būtent jų įgyvendinimas būtų svarbesnis už įvairiausius minėjimus, konkursus, Dainų šventes (jos vyksta ir be šimtmečio minėjimų), akcijas, konferencijas, pristatymus, festivalius. Deja, sprendžiant iš laikraščio publikacijos, tie materialūs objektai iki 2018 vasario kažin ar tokiais taps, o greičiau liks nematerialūs, t.y. nepastatyti.
Kokie konkretūs statybų projektai įrašyti dar pernai Vyriausybės patvirtintoje šimtmečio minėjimo programoje? Tai Laisvės kovotojų atminimo įamžinimas Lukiškių aikštėje; Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcija ir pritaikymas konferencijoms ir kultūriniams renginiams; daugiafunkcio sveikatinimo, kultūros ir užimtumo komplekso Vilniuje statyba; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų užbaigimas; Vilniaus kalnų parko teritorijos sutvarkymas.
Valdovų rūmai, „istorinio Lietuvos valstybingumo, kuris buvo atkurtas Vasario 16-osios aktu, simbolis“, anot jų direktoriaus Vydo Dolinsko, greičiausiai bus beveik užbaigti iki 2018 liepos 6. Tuomet, matyt, turėsime dar ne vieną salę, kur didžiuliuose stenduose bus parašyta, kas čia galėjo vykti prieš pusę tūkstančio metų.
Tiesa, kalbama, dar bus neblogas restoranas. Naujų radinių čia jau neatrasime, todėl reikės tos epochos baldelių pripirkti Vakarų Europos, o gal ir artimesnės Lenkijos aukcionuose. Šiaip ar taip, pastatas, tikėkimės, bus baigtas, tuo reikės ir džiaugtis.
Vilniaus kalnų parko teritorijos tvarkymo eiga ir jos baigtis suvis neaiški. Anot Vikipedijos, „parko poilsinė struktūra yra plėtojama, tačiau iki galo dar nėra baigta, nes iki šiol parkas nebuvo itin gerai prižiūrimas“, o neprižiūrimas todėl, kad „po žemėmis yra palaidota neatrasta Vilniaus miesto istorija“. Vis dėlto, jei bus skirti pinigai, darbai bus vykdomi.
Bet prieš tai reikės parengti planą, kurį sudarys: esamos būklės analizė, koncepcijos rengimas, sprendinių konkretizavimas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas: tvarkymo plano svarstymo ir derinimo stadija ir pagaliau tvarkymo plano tvirtinimo stadija (čia iš oficialios planavimo schemos). Iki 2018 metų vasario kažin ar bus suspėta tiek darbų padaryti...
Tačiau kitas materialus objektas – Lukiškių aikštė tikrai turėtų tapti materialia, čia vyksta darbai, tam skirti pinigai. Tiesa, „Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo“ monumento 2018 metais čia greičiausiai nebus.
Iš savo pusės pastebėsiu, kad planuojamas aikštės vaizdas kažin ar iš viso tiktų tokiam paminklui. Manau, džiaukimės sutvarkyta aikšte, o tiksliau surastu kompromisu tarp reprezentacijos šalininkų ir žaliųjų erdvių mėgėjų.
O miesto valdžios sprendimas iš tiesų buvo geras: iš pradžių paskelbti rangovų konkursą, o laimėjusiems statytojams leisti patiems pasirinkti architektą. Toks neįtikėtinas sprendimas leido įveikti dešimtmečius trukusius ginčus dėl aikštės vaizdo ir jos paskirties.
Kas čia žino, gal taip elgtis reikėtų ir su vadinamaisiais Vilniaus sporto rūmais prie Mindaugo tilto. Pasikviesti statybininkus ir jų paklausti, ar verta tuos rūmus perstatyti į kongresų centrą, o gal geriau būtų juos tiesiog nugriauti? Beveik palaikyčiau antrąjį siūlymą.
Žiūrovams užlipti rizikingais laipteliais į palubę, o sėdėti kad ir žemiau, bet komforto normų neatitinkančioje stačioje tribūnoje, kur trūksta net vietos kojoms pasidėti, ir klausytis kokios nors rimtos konferencijos, nemanyčiau kad būtų patogu.
Tačiau buvusio Kelių policijos pastato istorija parodė, kad išorinis pastato vaizdas kai kam yra svarbesnis nei jame būnančių žmonių jausena, beje, esu buvęs tame pastate, nieko ypatingo ten tuomet nepajutau. Beje, dėl to pastato, kalbėkim tiesiai, tai elementari užsienio kompanijos apgavystė, tiesiog tarptautinis skandalas, kai jau nusipirkus šį pastatą, tiksliau šią vietą, staiga atsiranda papildomos sąlygos, iš esmės keičiančios sutartį.
O kaip su stadionu – daugiafunkciu sporto, kultūros ir pramogų centru Vilniaus Šeškinėje? Jokių kalbų apie jo pastatymą iki 2018 irgi negali būti, nors tiesą sakant, berods, 2006 metų vasarą statybininkai tikino, kad stadioną pastatysią per metus 2007 metų Dainų šventei, tik duokite pinigų.
Dabar reikėtų be jokių sentimentų kažkada pradėtai statybai ramiai pasvarstyti, o gal geriau nugriauti tuos 30 metų stovinčius griaučius ir nuo pradžių statyti tikrai modernišką objektą. O gal vėl sukils garbūs architektai ir tvirtins, kaip Kelių policijos pastato atveju – nieko negriauti! Taip ir vėl sėdėsime be stadiono dar trisdešimtmetį.
Kažkaip nesiseka mums su tais jubiliejais. O gal imkime ir statykime (bet ir baikime!), kurkime ateities Lietuvą be neva būtino „pririšimo“ prie jubiliejinių datų (taip buvo įprasta sovietmečiu), gaudžiančių fanfarų, tiesiog paprastą dieną, žinoma, jai gerai pasirengę.
