Profesoriui nėra reikalo skaityti medicininių knygų – jis pats jas galėtų rašyti. Jis turbūt dar nestudijavo ir Seimo statuto, nesimokė Seimo nario priesaikos žodžių – šiek tiek ankstoka.
Didžiausia tikimybė, kad ruošdamasis kovai dėl Seimo nario mandato J.Pundzius dažniausiai vartė pasakų knygas, kuriose apstu neįtikėtinų nuotykių ir stebuklų.
Vieną tokį stebuklą sukūrė pats profesorius, paskelbęs, kad iš jau mirusio tėvo paveldėjo įvairaus daugiau kaip 1,5 mln. eurų vertės turto. Maždaug pusė šios sumos – grynaisiais.
Matyt, supratęs, jog pasakomis šiais laikais netiki net šeštokai, kaunietis staigiai peršoko į XXI amžių ir ėmė aiškinti, kad tai kompiuterinė sistema automatiškai litus pavertė eurais, todėl susidariusi pasakiška suma.
Bet vis tiek kažkas ne taip. Mat Plungės ligoninėje dirbęs J.Pundziaus tėvas daugiau kaip prieš dešimtmetį deklaravo turįs vos 2779 eurus santaupų. Kas per tą laiką nutiko, kad prieš dvejus metus kuklus provincijos medikas sūnui galėjo palikti daugiau kaip 220 tūkst. eurų? O gal ir kitiems vaikams, kurių turėjo šešis, po tiek atseikėjo?
Bet, užuot pateikęs tikslius atsakymus į visus keblius klausimus, profesorius, garbingasis skaidriųjų konservatorių kandidatas į Seimą, toliau sekė pasakas.
Apie tai, kad garbaus amžiaus tėvas gal nesijautė saugus laikydamas lobius namuose, todėl ir nenurodė jų deklaracijose. Apie tai, kad gal senelis dar 1940 metais paslėpė sunkiai suskaičiuojamus turtus, kurie dabar atsidūrė vargingai gyvenusio buvusio Kauno klinikų direktoriaus piniginėje.
O ką J.Pundziui beliko sakyti? Juk stebuklų nutinka ne tiktai per Kalėdas, bet ir per Seimo rinkimus.
