Gali būti, kad „valstiečiai“ valdančiąją koaliciją sulipdys su kuria nors iš dviejų pagrindinių tradicinių partijų.
Priežastys, kodėl į koaliciją buvo kviečiami konservatoriai, – paprastos. Tokiu atveju Seimo dešinėje neliktų stiprios opozicijos, be to, tokią valdžią neabejotinai palankiau vertintų prezidentė D.Grybauskaitė.
Konservatoriams, kurie po pirmojo rinkimų turo matavosi aukštas kėdes, patekti į valdžią galėtų būti gera atgaiva po ledinio dušo antrajame ture. Tai būtų bent laikinas išsigelbėjimas dešiniųjų patriarcho V.Landsbergio anūkui G.Landsbergiui.
Kita vertus, šiai partijai gali būti naudinga dar pabūti opozicijoje, pergrupuoti jėgas, atsigauti ir laukti, kol didžiosios politikos menkai ragavę rinkimų laimėtojai pakriks.
Juolab neabejotina, kad dešinieji dėl įprasto savo pasipūtimo tiesiog nenorėtų būti valdžioje jaunesniojo brolio vaidmenyje.
Po vakarykščio „valstiečių“ ir konservatorių derybininkų apsičiupinėjimo susidarė įspūdis, kad konservatoriai vis dėlto linkę rinktis antrąjį kelią, nepaisant to, kad tai sukeltų apmaudo bangas partijos gretose.
Panaši ir socialdemokratų padėtis, ir galimi išskaičiavimai, nors tai, kad jie dėsis prie „valstiečių“, labiau tikėtina.
Žinoma, tarp kairiųjų yra nemažai tokių, kurie sako, kad reikia atsikvėpti būnant opozicijoje, pakeisti vadovybę ir net partijos veidą. Ir leisti „valstiečiams“, kurie atėmė socialdemokratų rėmėjus, susimauti.
Bet nuo reitingų aukštumų per rinkimus nugarmėjusiems socialdemokratams mažiau skaudėtų, jei jiems pavyktų pasikišti nors kokią valdžios pagalvę. Tiesa, atsidūrus didžiulio „valstiečių“ būrio pašonėje jiems kiltų kitas pavojus – pamažu atrofuotis.
Bet kokiu atveju kairieji „valstiečiams“ būtų itin patogūs koalicijos partneriai – ir gerokai mažesni už konservatorius, ir sukalbamesni.
Trečiasis buvęs scenarijus – visų trijų šių partijų vaivorykštės koalicija, apie kurią kalba „valstiečiai“.
Kodėl jie taip kalba – akivaizdu. Pirma, matyt, jie norėtų, kad Seime nebūtų opozicijos, o antra, tokiu būdu toliau puoselėja savo, kaip „nepolitikuojančios“ ir „dalykiškos“ jėgos, įvaizdį.
Žinoma, sunku įsivaizduoti, kad „valstiečiai“ patys nesuprastų, jog tokie užmojai – utopiniai.
Jungtuvės dėl valdžios tiek kairiesiems, tiek dešiniesiems būtų ir pražūtingos, ir negalimos dėl politinio priešiškumo.
Negalima atmesti ir to, kad „valstiečiai“ arba patys suformuotų mažumos Vyriausybę, arba sukrapštytų aritmetinę daugumą iš centro kairės likučių, kurioje visiškai dominuotų.
Tačiau tokiu atveju į „valstiečius“ pasipiltų ne tik kairės ir dešinės opozicijos, bet ir pačios prezidentės bei jos kontroliuojamos teisėsaugos šūviai. O valstybės, reikalaujančios reformų ir kankinamos daugybės iššūkių, laivas imtų siūbuoti.
Dėl tokios padėties, kurią lėmė rinkėjų valia, kalti ir patys socialdemokratai su konservatoriais, pirmą kartą po atkurtos nepriklausomybės kartu atsidūrę politinėje nuošalėje.
Užmigę ant reitingų laurų kairieji laiku nepastebėjo masinės savo gerbėjų emigracijos į „valstiečių“ stovyklą pradžios, o vėliau neįstengė jos sustabdyti – kaip ir ryžtingiau atremti nuolatinio prezidentės bei opozicijos puolimo.
Pagrindinė konservatorių pralaimėjimo priežastis – partija ir jos jaunasis vedlys nesugebėjo iš esmės pralaužti ištikimųjų rėmėjų kiauto, kuris kausto per kelerius pastaruosius rinkimus.
Nors daugiamandatėje apygardoje partija sulaukė daugiau kaip 60 tūkst. rinkėjų nei 2012 m., antrajame ture ta minia pasirodė per maža aiškios poliarizacijos – konservatoriai arba „valstiečiai“ – sąlygomis.
Save pateikę kaip vienintelę alternatyvą visoms partijoms „valstiečiai“ paskui save patraukė daugelį tų, kurie pirmajame ture balsavo už kitas politines jėgas, o konservatoriai tokio rezervo jau neturėjo.
Rezultatas – iš viso laimėtas 31 mandatas, dviem mažiau nei 2012 m. Bat dėl to konservatoriai gali kaltinti tik savo strateginį aklumą ir vedlių aroganciją, kuri, pradėjusi per kraštus veržtis po pirmojo turo, dar labiau padidino žmonių priešiškumą.
Be to, nemaža dalis rinkėjų, kurie papildė konservatorių stovyklą balsuojant pirmajame ture, greičiausiai buvo atbėgę iš Liberalų sąjūdžio, supurtyto galimos korupcijos skandalo.
Tačiau liberalai, po skandalo net netekę dalies rėmėjų, sugebėjo pagerinti savo pozicijas – iškovojo 14 mandatų, o šiame Seime turi 10.
Vadinasi, visai tikėtina, kad jei galimos korupcijos byla, kurios pagrindinis herojus yra buvęs Liberalų sąjūdžio vadovas E.Masiulis, neįgaus naujo pagreičio ir neįsuks visos partijos, ši politinė jėga gali susigrąžinti ir tuos rėmėjus, kurie dabar nubėgo pas konservatorius.
Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent liberalų padangė bent kol kas atrodo giedresnė nei kitų tradicinių partijų, gavusių triuškinantį ir istorinį smūgį per šiuos Seimo rinkimus.