Antai neįmanoma atpažinti konservatorių ir jų jaunojo vado G.Landsbergio.
Dar antrojo rinkimų turo išvakarėse atrodė, kad nėra artimesnių jiems partijų nei liberalai ir „valstiečiai“. O kas dabar?
Taip, konservatoriai tebeglaudžia prie savęs liberalus – ir taip stipriai, kad pastarieji priešindamiesi net ėmė cypauti. Užtat „valstiečiai“, pasak G.Landsbergio, tapo visiškai nesuprantama, nepatikima jėga, galbūt net pavojinga valstybei.
Po dešiniųjų stogu vėl prisimintos senos meditacijos apie svarbiausio „valstiečio“ R.Karbauskio galimas sąsajas su Rusija. Ir pareikalauta pažymų, kurios, matyt, jau sukurptos.
Tokių konservatorių kūliavirsčių priežastis – ne tik jaunojo vado emocijos.
Akivaizdu, jog visa partijos vyresnybė niekaip nesusitaiko su skaudžiu prapylimu rinkimuose, o mažesniojo brolio vaidmuo valdančiojoje koalicijoje – ne jiems. Todėl ir ieškoma pretekstų neiti į valstybės gelbėjimo operaciją.
Tiesą sakant, sumaištis ir „valstiečių“ vežime. Regis, tiek mandatų susišlavusiai partijai turėtų būti absoliučiai aišku ne tik kaip ir su kuo ji vadelios šalį, bet ir kas bus pagrindinis vadeliotojas – premjeras.
O ką matome? Tai su dešiniaisiais ir kairiaisiais, tai su kuriais nors iš jų, tai apskritai nė su vienu. Tai S.Skvernelis, tai B.Ropė, tai vėl S.Skvernelis. Atseit visi tokie geri, kad nėra jokio skirtumo.
O gal tokią pasiutpolkę dėl premjero lemia tarp senųjų veislinių „valstiečių“ ir žaliaskvernių naujokų įsiplieskusi konkurencija? Gal vieno iš pretendentų prezidentinės ambicijos? Gal dabartinės prezidentės parengtas botagas? Arba – ir tai, ir tai, ir tai.
Trumpai tariant, jau dabar matome tai, kas vyks per naujojo Seimo kadenciją, – nuobodžiai tiesiai nevažiuosime.