Apie išorės veiksnius per rinkimų kampaniją pabrėžtinai nenorėta kalbėti kuriant iliuziją, kad viskas priklauso nuo teisingo turimų išteklių perskirstymo.
„Teisingų“, nekorumpuotų ir kovingų politikų, daugiausia matant tokių tarp naujųjų, ir laukta naujajame Seime. Papildomai dar viliantis, kad bus pažabotas alkoholizmas, kurį kaip nacionalinę gėdą kasdien, kas valandą, per prezidentės akciją „už saugią Lietuvą“ primename ir sau, ir visam pasauliui. Tad ko stebėtis „valstiečių“ pergale?
Konservatoriai bandė, bet nesugebėjo efektyviai pasinaudoti „antialkoholine“ iniciatyva.
„Valstiečiai“ – tiek Naisių praktika, tiek ir ketinimais „suvalstybinti“ alkoholio pramonę – buvo priimtinesni rinkėjams, pašiurpusiems nuo nusikaltimų, padarytų „vartojimo“ pagrindu.
Tačiau plačiau žvelgiantys suvokia, kad ne nuo šios, kad ir svarbios, kovos priklauso Lietuvos ateitis. Šaliai reikia naujo kokybinio šuolio investicijų, gamybos ir prekybos srityse. Taip, kaip šioje srityje dabar veikiame, galima dar kapstytis penkerius metus, bet paskui bus staigus kritimas. „Teisingiesiems“ paprasčiausiai nebebus ko teisingai perskirstyti.
Prisimenant rinkimų programas, adekvačiausiai šią situaciją yra suvokę konservatoriai.
„Planas Lietuvai“ yra ir gera situacijos analizė, ir nebloga atspirtis naujam žingsniui.
Aš neabejoju, kad tiek protingas verslininkas Ramūnas Karbauskis, tiek jo komandos ekonomistai skiria pelus nuo grūdų, ir nesunkiai suderintų savo pozicijas su konservatoriais dėl esminių ekonominių reformų.
Bet būtent konservatoriams, o ne „valstiečiams“ koją kiša ambicijos. Pirmieji pasirinko ypač keistą, jokiu aspektu su nacionaliniais interesais nesusijusią derybų poziciją.
Jau pirmuosius pokalbius su rinkimų laimėtojais konservatoriai pradėjo nuo įžeidinėjimų.
A.Kubilius ironiško mokytojo tonu pareiškė, kad pokalbio metu stengtasi „valstiečiams“ padėti kaip mokiniams suvokti, ko jie patys nori. G.Landsbergis pradėjo braižinėti kažin ar jam pačiam suprantamas raudonas linijas.
Nei iš šio, nei iš to kaip sąlygą ėmė į partnerius siūlyti liberalus, nors jie nei prašė, nei nori.
Pagaliau smūgis į paširdžius – tegu koalicijos partneriai atneša rentgeno nuotraukas iš Valstybės saugumo departamento (VSD). Įdomu, ką šiuo atveju turėtų daryti VSD vadovas, norėdamas susigrąžinti nurėžtą finansavimą?
Beje, konservatorių užmojis kreiptis į VSD yra atskira ir labai rimta tema. Žinoma, niekam ne paslaptis, ką nori pasakyti konservatoriai. Jie nenori būti antri koalicijoje. Tai ir yra raudonoji linija, kurios jie negali peržengti.
Dar per anksti kalbėti apie atsinaujinusią politinę kultūrą. „Valstiečių“ liudijimu, socialdemokratai lankstesni nei konservatoriai. O kaip kitaip? Per rinkimus kairieji patyrė nokdauną.
Nors, mano manymu, socialdemokratų valdymas nebuvo nei tragiškas, nei dramatiškas valstybei. Ekonomika gal ir nešuoliavo į priekį, bet ir nesmuko į dugną. Po euro įvedimo ordiną kabinosi ir prezidentė. Užsienio politika, nors ir retransliacinė, buvo ES ir NATO ribose, krašto apsaugos ministras ginklavo kariuomenę. Jis tikrai nenusipelnė prezidentės jam paskirtos „auksinių šakučių ministro“ etiketės.
Energetikoje buvo tęsiami anksčiau pradėti projektai.
Dėl santykių su Rusija socialdemokratams irgi nereikėjo rentgeno nuotraukos iš VSD.
Taigi smulkmenose ar strateginiuose dalykuose A.Butkevičiaus Vyriausybė palaikė pusiausvyrą ir stabilumą. Tad žvaigždžių danguje neraškanti politika buvo aiški ir prognozuojama.
Nesu įsitikinęs, kad ateinantieji yra geresni už nueinančius. Viena, kas paaiškėjo, – socialdemokratų viduje išlindo problemos, kurios anksčiau buvo kruopščiai slepiamos, ir net šaipomasi iš konservatorių.
Kaip dabar turėtų elgtis koaliciją rezgančios partijos? Pirmiausia nebandyti visuomenės kantrybės ir išlaikyti tą pasitikėjimą, kurį iš pusės į rinkimus atėjusių piliečių dar turi.
Jeigu „valstiečiai“ nenustos kalbėję apie vaivorykštinę koaliciją, garsiai pradės juoktis ir už juos balsavusieji.
O konservatoriai turėtų elgtis kur kas solidžiau. Jei nenori būti koalicijoje – visuomenė nepradės raudoti. Pabus dar vieną kadenciją opozicijoje.
Socialdemokratai nėra padarę kokių nors politinių strateginių mirtinų nuodėmių, dėl kurių ketverius metus turėtų muštis į krūtinę atsinaujinimo vienuolyne. Bet visuomenė neraudos ir dėl jų, jeigu atsisakys būti koalicijoje. Negana to, visiškai užmirš.
Jei kuri nors iš pralaimėjusių, bet dar gyvų partijų puoselėtų išankstinius rinkimus, iš patirties galiu pasakyti – rinkėjai pirmiausia nušluoja tokių rinkimų skelbėjus.
Drįsčiau pasakyti vieną pastabą ir apie „valstiečių“ rėmėjus. Kai Sąjūdis delegavo savo kandidatus į Atkuriamąjį Seimą, kažkodėl visai netrukus atsirado vidaus opozicija. Iš dalies tai paskatino išankstinius rinkimus.
Panašų fenomeną teko stebėti ir vėliau. Vos praeina kelios savaitės po Seimo rinkimų, jau savo išrinktuosius deda į šuns dienas. Tai rusiška mada. Geriau jos nekartoti.