Uždegti žvakės ir padėti ant kapo chrizantemų puokštės žemaičiams neužtenka. Labiau mirusieji bus pagerbti, jeigu pritariant pučiamiesiems bus sukalbėta malda „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ arba „trūbais“ sugrota giesmė „Marija, Marija, skaisčiausia lelija“. Aišku, po to muzikantams į kišenę įkišant šlamančiųjų.
Kita Žemaitijos tradicija, kurios per šias Vėlines neišgujo net šlapdriba ir šuniškas oras, – eitynės į kapines giedant giesmes. Skubėjo nuo kapo prie kapo
Salantų (Kretingos r.) kapinėse grojusiems muzikantams nebuvo kada atsikvėpti. Vos baigė groti prie vieno kapo, užsimaukšlino kepures, kad galvas nors trumpam apsaugotų nuo šlapdribos, žiūrėk, muzikantus už skvernų jau stveria kiti kapinių lankytojai.
Trys pučiamaisiais instrumentais grojantys vyrai – iš Klaipėdos, jau dvylika metų lapkričio pirmosiomis dienomis atvykstantys į Salantus. Muzikantai nenori viešai minėti vardų. „Visi mes nevargstame, pasistatėme namus, bet tikrai ne iš uždarbio kapinėse“, – paaiškino vienas jų.
„Trūbais“ grojantys vyrai yra įgiję muzikinį išsilavinimą. Jie prisimena, kad Salantų kapinėse dar neseniai Visų Šventųjų dieną būdavo net trys „trūbininkų“ grupės ir visi turėdavo darbo. Dabar liko tik jie.
„Šiemet galvojome jau nebevažiuoti, bet labai žmonės prašė. O kaip bus kitąmet – pažiūrėsime“, – svarstė vienas muzikantų.
Anot jo, pagroti „trūbais“ – tikrai ne būdas užsidirbti. „Kaip vienam vyrui svarbi medžioklė, kitam žvejyba, taip mums – šitas užsiėmimas, nors gal kai kam ir keistai tai atrodo“, – paaiškino klaipėdietis.
Atsilygina daug neskaičiuodami
Vis dėlto koks atlygis už muziką prie kapo? Muzikantus kvietęs Feliksas Kubilius prisipažino, kad davė 7 eurus ir „trūbai“ skambėjo prie dviejų kapų.
„Anksčiau užtekdavo 10 litų, dabar reikia šiek tiek daugiau“, – kalbėjo žemaitis, kuris jau daugybę metų atvykęs į kapines prašo „trūbų“.
Kiti salantiškiai sakė muzikantams atsilyginę po 10 eurų. „Kaip neduosi, juk vyrai taip vargsta. Mes pastovime prie kapo ir išvažiuojame, o jie čia visą dieną“, – gailėjo „trūbais“ grojančių muzikantų Antosė Valančienė.
Pasak jos kaimynės Stanislavos, skaičiuoti pinigus kapinėse negražu. Kas kiek turi, tiek ir įdeda į kišenę muzikantams. Beveik kaip bažnyčioje.
Iš bažnyčios – su giesmėmis
„Dapšausko komanda“. Taip „trūbais“ grojančius muzikantus vadino Mosėdyje (Skuodo r.). Vienas iš jų – Pranas Dapšauskas – net nuo 1962 metų profesionaliuose orkestruose grojęs.
Mosėdžio seniūnijos darbuotoja vardijo miestelius ir kaimus, kur dar neseniai grojo „trūbai“. Tačiau dabar jų per Vėlines nebeišgirsi. Nebegroja Alsėdžiuose, Kvėdarnoje irgi negirdėti. Kodėl?
„Vyresni žmonės iškeliauja į Anapilį, o jaunesni, ateinantys lankyti jų kapų, galbūt mano, kad tai atgyvenusi tradicija“, – svarstė Mosėdžio seniūnijos darbuotoja.
Tiesa, Mosėdyje pernai per Vėlines „Dapšauskų komanda“ dar grojo. Tačiau šiemet ji į kapines nebesusirinko. Iš bažnyčios su giesmėmis į kapines ėjo tik giedotojai. Jų priekyje – kunigas. Tai – dar viena tik Žemaitijoje išlikusi tradicija.
„Kai kas į kapus ateidavo užsidirbti. Tai dabar jų nebėra“, – paaiškino, kodėl kapinėse nėra „trūbų, viena bažnyčios choristė. Suprask, nedora už muziką prie kapo imti pinigus.
Susiję su senomis apeigomis
„Trūbai“ kapinėse siejami su Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmėmis, kurios buvo giedamos pritariant mediniais pučiamaisiais instrumentais, kurie žemaitiškai vadinami patrūbočiais.
Anot liaudies pamaldumo praktiką nagrinėjusio Klaipėdos universiteto dėstytojo Alfonso Motuzo, apeiginis paprotys giesmėms pritarti muzikos instrumentais susijęs su ikikrikščioniškomis apeigomis.
1618 metų jėzuitų kronikos „Annuae Littera S. lesu“ kalba, kad pasikrikštiję ir katalikais tapę žemaičiai perėmė vaidilų muzikos instrumentus: kankles, birbalus, lamzdžius, medinius trimitus. Pirmosiose procesijose dalyvaudavo kanklininkai ir trimitininkai.
Žemaičių vyskupijos hierarchai žinojo, kad žmonės naudojasi liaudiškais muzikos instrumentais, bet tai nešokiravo vietos bažnyčios.
Tai patvirtina ir istoriko Simono Daukanto žodžiai: „Šiandien (apie 1836 metus) dar didžiai retai tokių trūbų begal regėti, nes paprastai tirškina vario triūbelėmis, kuriomis meškininkai tancina, po kaimus vedžiodami. Tų trimitų garsas yra graudžiai malonus, daugiau rūstus, ne kaip linksmas, keliąs klausantiems aistrą ir gailestį, kursai savo gausmu, graudingumu lyginos su šios dienos variniais karės trūbais.“
A.Motuzo nuomone, tai rodo, kad jau XVIII amžiaus pabaigoje–XIX amžiaus pradžioje senuosius Žemaitijos muzikos instrumentus keitė variniai pučiamieji instrumentai, kurių pagrindu kūrėsi pirmieji dūdų orkestrai ir kapelos. Deja, jos dabar baigia išnykti.
