„V.Adamkus buvo per geras šiai nuodėmingai Lietuvai, galbūt toks ir išliko. Ši asmenybė Lietuvos politinį gyvenimą pakėlė į visai kitokį lygmenį“, – kalbėjo buvęs sostinės meras.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir A. Zuoko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Valdas Adamkus ir jo žmona Alma – Jūsų sūnaus Domanto krikštatėviai. Kaip taip išėjo?
– Kažkada prezidentas V. Adamkus yra pasakojęs, kad jo krikštatėvis – nepriklausomos Lietuvos prezidentas K. Grinius. Prieš daug metų, gal net nebuvau vedęs, politikoje nebuvau aktyvus, paklausiau, ar nebūtų galimybės ir ar priimtų tokį siūlymą tapti sūnaus krikštatėviais su ponia Alma. Džiugu, kad V. Adamkus ir ponia Alma sutiko.
– Kiek metų esate pažįstamas su V. Adamkumi?
– Daugiau negu 20 metų – nuo 1995-ųjų aktyviai, prieš tai šiek tiek teko pažinoti, nes jis vadovavo S. Lozoraičio rinkimų kampanijai. Nuo 1995 m. pabaigos pradėjom ruoštis rinkimams, V. Adamkaus kėlimo į prezidento postą procesui.
– Jus suvedė politika?
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
– Ne politika. Suvedė bendravimas, bet ir aš, ir dalis žmonių, kurie buvo toje aplinkoje, matėme, kad Lietuvai reikia prezidento, kuris būtų ne vietinis – lietuvis, patriotas, savo gyvenimą skyręs Lietuvai, tačiau kažkur iš išorės.
– Jūs rizikavote. V. Adamkui iki šiol jo kritikai prikiša amerikonizmą.
– Aš tai laikiau, ir dauguma žmonių galbūt sutiktų, didžiuliu jo pliusu. Jis savo sąmoningą gyvenimą gyveno Amerikoje, padarė įspūdingą karjerą, baigė mokslus ir kaip akmuo buvo įmestas į Lietuvos prūdą, kuriame visi buvo suaugę dumbliais. Jis galėjo priimti sprendimus, viską vertinti iš išorės. Ir šiandien aiškiai matome, kuomet galime lyginti skirtingus prezidentus, kad jo vakarietiška kultūra, supratimas, politikos veikimas tuo metu Lietuvai buvo būtinas. V. Adamkus buvo per geras šiai nuodėmingai Lietuvai, galbūt toks ir išliko. Ši asmenybė Lietuvos politinį gyvenimą pakėlė į visai kitokį lygmenį.
– Prezidentas buvo kritikuojamas, nes pas jį buvo per daug diplomatiškumo ir per mažai kietos rankos. Galime palyginti dabartinę šalies vadovę ir V. Adamkų – tai skirtingi prezidentai. Gal tai buvo jo klaida?
– Tikrai ne. V. Adamkus visą laiką pasisakė už laisvą žmogaus apsisprendimą, atvirą visuomenę ir per tai matė, kad galima sukurti stiprią valstybę. Laisvas žmogus, atvira visuomenė prisiima atsakomybę už savo valstybę. Šiandien turime kitą situaciją – giežtai, griežtinami įstatymai, bausmės, reikalavimai, atleidimai. Jei žiūrėsime indikatorius, šiandien Lietuvoje problemų daugiau, nei kai V. Adamkus buvo prezidentu. Emigracija padidėjo, o ne sumažėjo, daugelis kitų parametrų yra tik pablogėję. Dėl to visą laiką palaikiau V. Adamkų ir mintį, kad mes turime sąmoningai prisiimti atsakomybę už savo valstybę, o ne kažkas pasakys – jei nebūsi toks ir toks, tave nubausime.
– Prezidentas juk yra labiau simbolinė figūra, jei kalbėtume apie vidaus politiką. Gal tai, ką šnekate, yra labiau laikotarpio problemos, o ne konkrečių asmenų tam tikruose postuose įtaka?
– Šalies prezidentas labai daug lemia, kuria kryptimi juda valstybė. Jo požiūriai, veikimo metodai gali nukreipti viena ar kita kryptimi. Iš savo patirties, meravimo žinau, kad tas pats valstybės tarnautojas prie vienų aplinkybių gali būti kūrėjas, prie kitų – profesionalus griovėjas.
A. Zuokas: „V. Adamkus buvo per geras šiai nuodėmingai Lietuvai“
Valdas Adamkus dangaus prašė dar 5 metų
V. Adamkus, kaip prezidentas, niekada nesiveldavo į intrigas. Negalima sakyti, kad nebuvo klaidų, dalykų, dėl kurių būtų galima priekaištauti, bet jis nesiveldavo į intrigas – buvo atviros pozicijos šalininkas, visada siekdavo įtikinti argumentais, juos pateikti taip, kad žmonės suprastų. Jo aplinkoje niekada nebuvo pasakymo – darysime taip, bus taip. Jis įtikindavo žmones. Bet kas gali pasakyti ir žino iš vadybos, kad jei komanda tiki, ką darai, bus sėkmė.
– Ar tokiose sąlygose galima įvykdyti esmines reformas?
– Per prezidento V. Adamkaus laikotarpį Lietuva tapo Europos Sąjungos, NATO nare. Šiandien turime griežtą prezidentę, ji ne kartą yra kritiškai pasisakiusi apie vieną ar kitą ministrą, bet tie ministrai iki šiol dirba. Kai prezidentas V. Adamkus pasakė, kad nepasitiki premjeru G. Vagnoriumi, jis, turėdamas absoliučią daugumą, konservatorių partijos palaikymą Seime, atsistatydino.
V. Adamkaus, kaip prezidento, svoris yra ženkliai didesnis ir istorijoje toks išliks. Tai yra šios asmenybės unikalumas – geru žodžiu, tikėjimu, žiūrėjimu į ateitį jis gali aplink save suburti didžiulį būrį skirtingų partijų, rėmėjų, palaikytojų.
– V. Adamkui pavykdavo rasti kontaktą su skirtingų partijų atstovais, tuo pačiu A. Brazausku. Kai jis buvo vyriausybės vadovas, nepasakytum, kad ten nevyko komunikacija ir nebuvo bendradarbiavimo. Kaip aiškinate tai, kad prezidentui V. Adamkui nepavyko rasti ryšio su dabartine prezidente?
– Jie kaimynai, skiria gatvė. Čia atsakymas – ar žmogus telkia, ar skiria.
– Prezidentas D. Grybauskaitę palaikė rinkimuose, buvo viešai deklaravęs, kad norėtų ją matyti įpėdine.
– Priklauso nuo žmonių charakterio ir bendravimo – jis telkia ar kuria konfliktus. Nėra normalu, kad du prezidentai, gyvendami per vieną gatvę, nebendrauja.
– Ar pačiam prezidentui tai nemalonu, labai svarbu?
– Suprantama, kad prezidentas V. Adamkus turi didžiulę patirtį, socialinį tinklą kitų valstybių prezidentų, vadovų. Vien jo praktiniai patarimai būtų naudingi, ypač, kai turime sudėtingus santykius su Lenkija, kitais kaimynais. Kita vertus, yra pagarbos ženklas – kai buvau meras, visą laiką pakviesdavau arba susitikdavau su buvusiu miesto vadovu. Tai yra bendravimo kultūra, tačiau tai yra skirtingos asmenybės.
V. Adamkaus rezidencijoje niekada nebuvo neperšaunamų langų, nors dvi kadencijas buvo prezidentu, jam nebuvo net minties, kad reikia keisti langus. Bet šiandien prezidentė pasveikino V. Adamkų, viskas yra gerai ir duok Dieve, kad šie du Lietuvai svarbūs žmonės daugiau bendrautų.
– Prezidento gyvenimas buvo labai viešas, jis, galbūt, negalėjo daryti to, ką norėjo, viešoje erdvėje buvo diplomatiškas, pasitempęs, nuoširdus. Ar jam pačiam, kai buvo jo kadencija, patiko gyventi tokį gyvenimą? Ar jis gerai jautėsi?
– Gerai. Jis visada buvo visuomeniškas. Kai lankiausi jo namuose šalia Čikagos, dar prieš iškeliant kandidatu, tai mane nustebino – Amerika, Čikaga, bet ateini į namus ir atrodo, lyg būtum Lietuvoje, nes viskas namuose kalbėjo apie Lietuvą. Jis visuomet buvo įsitraukęs į visuomeninį gyvenimą, būdamas Amerikoje gyveno Lietuvos gyvenimą – jis, Alma ir jos mama, kuri teikdavo visas žiniasklaidos apžvalgas V. Adamkui. Visuomeninis gyvenimas būdavo jo kraujyje, jis tai priimdavo normaliai. Niekada nemačiau, kad prezidentas būtų pavargęs nuo bendravimo, jis buvo atviras tam.
– Prezidentas V. Adamkus yra viena iš unikalių asmenybių, net baigęs politinę karjerą, vis tiek sugeba išlaikyti labai aukštą populiarumą visuomenėje. Mažai turime tokių žmonių.
– Mažai. Tai labai svarbus įvertinimas. Net ir tie žmonės, kurie kažkuriuo momentu kritikuodavo, šiandien, kai gali palyginti, mato, kad jei V. Adamkus darė klaidas, tai tos klaidos buvo iš situacijos, bet ne sąmoningos. Prezidentas V. Adamkus niekada nebijodavo jų pripažinti. Jo prezidento laikotarpis buvo puikus, pakylėjo visuomenę į aukštesnį lygmenį.
Labai nemalonu stebėti, kad šiandien grįžtam į intrigų, žeminančią politiką, bandymą politikoje būti labai agresyviems. Prezidentas V. Adamkus labai aukštai buvo pakėlęs Lietuvos politikos standartą ir tie, kas tai supranta, šiandien turi saugoti, gerbti ir pasveikinti prezidentą su gražiu jubiliejumi.