Taip atrodo Europos Sąjungos Rytų partnerystės horizontas, kurį dar patamsino Gruzijoje ir Moldovoje įvykę rinkimai.
Bendras vaizdas buvo nekoks jau 2013 m. rudenį, kai ES Tarybai pirmininkaujanti Lietuva rengėsi Ukrainos ir ES Asociacijos sutartį pasirašyti Vilniuje. Baltarusija, kaip ir dabar, prarasta ilgam, jei ne visam laikui, Armėnija su Azerbaidžanu, regis, taip pat.
Vis dėlto Gruzija, nors ir praradusi tempą ir besidairanti atgal į Rusiją, atrodo, buvo išlaikiusi pagrindinę kryptį. Kaip ir Moldova, kuri stengėsi iškelti galvą virš ekonominio, socialinio ir politinio liūno. Ukraina irgi ėmė ryžtingai kelti koją per Europos slenkstį.
Kokia dabar padėtis šiame fronte, kuriame grumiasi Rusija ir Vakarai?
Valdančioji „Gruzijos svajonė“, vadelėjama oligarcho B.Ivanišvilio, per antrąjį Parlamento rinkimų turą dar labiau sustiprino savo pozicijas ir iškovojo konstitucinę daugumą.
Buvusio griežto provakarietiško reformatoriaus M.Saakašvilio Jungtinis nacionalinis judėjimas liko nuošalėje, dar toliau – atvirai euroskeptiškas ir prorusiškas Patriotų aljansas.
Pastarosios jėgos pasirodymas iš dalies atspindi bendrąsias tendencijas Gruzijos visuomenėje. Dauguma piliečių – ir toliau už šalies kelią į ES ir NATO. Bet palankumas šioms organizacijoms pamažu blėsta, o orientacija į Rusiją stiprėja.
Šitokia ir „Gruzijos svajonės“ politika, kuri gali įgauti ryškesnių diktatūrinių bruožų. O tai reiškia, kad reformos toliau buksuos, flirtas su Rusija stiprės, ekonominės ir socialinės problemos aštrės didindamos nusivylimo nuotaikas. Tai į naudą dalį Gruzijos teritorijos ir taip karine jėga užėmusiai Rusijai.
Visos šios tendencijos – daug ryškesnės neturtingiausioje Europos valstybėje Moldovoje. Čia neseniai kilusius protestus prieš oligarchus, nuvariusius šalį prie žlugimo ribos, pasižabojo prorusiški veikėjai. Nieko keista – juk tie oligarchai ir buvo Moldovos vairininkai į Europą.
Pagrindinis tų prorusiškų veikėjų – referendumą dėl europinio kurso atsisakymo žadantis ir Krymą, kaip Rusijos dalį, pripažįstantis I.Dodonas. Jis pirmąjį rinkimų turą laimėjo itin įtikinamai, o per antrąjį greičiausiai įveiks griežtai provakarietišką ir korupcija nesusitepusią buvusią švietimo ministrę M.Sandu.
Tačiau net jei susitelkę turtingesni, jaunesni didžiųjų miestų gyventojai vis dėlto įveiktų provincijoje skurstančius senjorus, susipriešinimas nedings, ir Moldova, matyt, toliau balansuos ties bedugne.
Laimėjus I.Dodonui, valstybė greičiausiai pasuktų Rusijos ir Eurazijos sąjungos kryptimi arba virstų į kelias autonomijas padalyta, Kremliaus vairuojamų oligarchų valdoma teritorija.
Neabejotina, kad tokį scenarijų Rusija modeliuoja ne tik Moldovai, bet ir Vakarams šiame fronte svarbiausiai valstybei Ukrainai.
Maskva viliasi, kad ir pastarojoje didės skurstančiųjų sluoksnių nusivylimas Vakarais tapatinant juos su demokratiją veidmainiškai skelbiančiais savais kyšininkais. Tokiu atveju vietoj tolimos Europos automatiškai renkamasi daug suprantamesnė kaimyninė Rusija, valdoma „griežto, bet gero“ šeimininko.
Žinoma, dėl to, kad Rytų partnerystės šalys arba mindžikuoja Europos kelyje, arba iš jo išklysta, pirmiausia kaltos dar nesubrendusios tų valstybių visuomenės.
Dauguma piliečių tiesiog numoja į viską ranka arba sąmoningai atiduoda valdžią tiems, kurie juos galiausiai apvagia.
Bet ir patys Vakarai kalti, kad vis labiau praranda pozicijas savo rytiniame pasienyje.
Viena vertus, pinigai prisivogusiam vietos „elitui“ buvo dalijami pernelyg lengva ranka, kita vertus, per mažai buvo investuojama į realią pažangą, būtinas reformas, o narystės ES ir NATO perspektyvos tokioms valstybės kaip Gruzija, Ukraina ar Moldova vis buvo skandinamos miglose, negana to, kietai nesumezgamos su konkrečių ir privalomų atlikti darbų tvarkaraščiu.
Akis bado problemos, ryškios ir po rinkimų Gruzijoje bei Moldovoje, ir trukdančios Ukrainos pažangai. Šiose šalyse niekaip nesusiformuoja bent šiek tiek į vakarietišką panaši sistema, neatsinaujina politinė klasė, beveik nevyksta natūrali visuomenės kraujotaka, siejanti valdžios viršūnes su žemiausiais sluoksniais.
Vadinasi, Vakarai, tarp jų ir Lietuva, per mažai nuveikė, kad ten imtų formuotis normalios partijos ir demokratinės politikos erdvė apskritai.
Aišku, galima pasakyti, jog ne šventieji puodus lipdo. Juk ne vienos Vakarų valstybės politiniame gyvenime galima įžvelgti krizės ženklų slystant radikalizmo ir net sumaišties link. Tai pasakytina ir kalbant apie visą ES.
Tačiau tai, kad ir pas mus nekokie popieriai, neturėtų skambėti kaip pasiteisinimas dėl stringančios Rytų partnerystės. Kaip ir ne išeitis – blaškytis nuo karingų deklaracijų Maskvos adresu iki susitaikymo su jos agresyvia politika.
Jeigu nebus nuoseklumo Rusijos atžvilgiu, taip pat realaus Rytų šalių stūmimo pažangos link, Vakarams ir jų rytiniu forpostu pretenduojančiai būti Lietuvai gali tekti iškelti baltą vėliavą.