Užvakar konservatorių prezidiumo posėdyje dešiniųjų patriarchas V.Landsbergis paskelbė, kad tai ne partija pralaimėjo rinkimus. Priešingai – ji juos laimėjo pirmajame ture. Tačiau antrajame ture prastai pasirodę vienmandatininkai turi kaltinti tik patys save – ir dėl to, jog pralaimėjo, ir dėl to, kad sugadino muziką visai partijai.
Šitokiai svarbiausio senjoro ekvilibristikai, regis, pritaria ne tik jo globojamas anūkas, bet ir jam ištikima partijos vadovybė.
Žodžiu, dalis įtakingų konservatorių net savo vidaus diskusijose nenori tiesiai įvardyti akivaizdaus fakto – partija toliau nesugeba išsiveržti iš savo ištikimiausių rinkėjų rato, pritraukti tiek naujų, kad vėl taptų nacionaliniu mastu dominuojančia jėga.
Konservatoriai greičiausiai dar ne vienus metus išlaikys tvirtas pozicijas dešiniajame sparne, bet to nepakanka siekiant būti pagrindiniais valdžios vairininkais.
Kita vertus, dešinieji galėjo grįžti į valdžią, tačiau tik daug mažesnio „valstiečių“ brolio vaidmenyje, bet patys to atsisakė.
Juk visos kalbos, kad būtent „valstiečiai“ nenorėjo su jais derėtis, ar oficialus partijos prezidiumo sprendimas palikti atviras duris deryboms, jei žlugs „valstiečių“ ir kairiųjų sandoris, – tik dūmų uždanga.
Taip, „valstiečiai“ iš tiesų nedegė noru derėtis su konservatoriais, bet akivaizdu, kad tiltus į derybas ėmė deginti pirmiausia G.Landsbergis su savo bendražygiais paaiškėjus rinkimų rezultatams.
Todėl pastarosiomis dienomis dešiniųjų stovykloje skambėjusios šnekos apie „valstiečių“ veidmainiškumą, apie tai, kad jie, pasirodo, yra Kremliaus įrankis užvaldant Lietuvą ir kovojant būtent prieš konservatorius, – irgi tik maskuojantys burbulai.
Neabejotina, kad net menkai tikėtinu atveju, jei socialdemokratų ir „valstiečių“ santuoka žlugtų dar nepasiekusi altoriaus, dešinieji sugalvotų naujų priežasčių palikti rinkimų laimėtojus valdančiojoje mažumoje.
Gal, tarkime, paskleistų prezidiumo posėdyje dėstytas teorijas, kad „valstiečiai“ – tai tie patys „žalieji žmogeliukai“, kurie jei ne rytoj, tai poryt turėtų įžengti į Lietuvos teritoriją? O gal tikrove siektų paversti gandus apie kai kurių didžiųjų Vakarų valstybių slaptųjų tarnybų pažymas, kuriose esą perspėjama dėl Lietuvos rinkimų nugalėtojų?
Kitaip sakant, dabartinės partijos vadovybės kursas, kurį nubrėžė ir pats V.Landsbergis, – opozicijos apkasuose likti „saugoti demokratijos“. Kodėl?
Galimas pagrindinis motyvas – dešiniųjų viršūnės tiesiog negalėjo susitaikyti su tuo, kad ne jos diriguos valstybei.
Sprendimą likti opozicijoje lemia ne vien emocijos, bet ir strateginiai išskaičiavimai – esą „nesusitepus“ laukti naujos valdžios susikompromitavimo ar žlugimo yra geriau, nei lįsti į šiuos pelkėtus brūzgynus.
Tačiau galbūt ne mažiau svariai skamba ir konservatorių maištininkų, susibūrusių buvusių krikščionių demokratų stovykloje, perspėjimas, kad likdama opozicijoje partija rizikuoja galutinai užsidaryti savame kiaute. Be to, taip išduodami už ją balsavę rinkėjai, kurie gali už tai nubausti.
Kad ir kuri pusė būtų teisi, vargu ar neklysta G.Landsbergis su šalininkais įsivaizduodami, kad likdami opozicijoje jie geriau suvaldys padėtį partijoje. Ją geriausiai suvaldytų būtent valdžios raminamieji.
Žinoma, jokių revoliucijų iki naujų partijos vedlio rinkimų pavasarį tikriausiai neverta tikėtis. O ir tada G.Landsbergis gali išsilaikyti prie vairo, nes maištininkai pernelyg nevienalyčiai.
Bet takoskyra, kurią buvo šiek tiek nuslopinusi Seimo rinkimų kampanija ir kuri atsivėrė partijai juos pralaimėjus, neišnyks.
Todėl, kad G.Landsbergis ir jo aplinka jau dabar demonstruoja, jog serga ta pačia konservatoriams įgimta, o gal net nepagydoma liga – neišmatuojama puikybe ir nepakantumu bent kiek kitokiai nuomonei.
Šis negalavimas – bene pagrindinė kliūtis dešiniesiems pradėti kokybiškai kitokį bendravimą su visuomene ir pritraukti naujų rinkėjų, pirmiausia iš vadinamosios neparadinės Lietuvos, esančios neturtingoje provincijoje.
Senoji partijos vadovybė ne kartą žadėjo tą Lietuvą pasiekti, tačiau žodžiai ir liko žodžiais. Maža to, buvęs dešiniųjų vedlys A.Kubilius visus, balsavusius ne už konservatorius, jau spėjo apkaltinti protiniu nepakankamumu ir sovietinių laikų ilgesiu.
Šaltiniai partijos viduje nuogąstauja, kad savo neigiamu požiūriu į bendravimą su ne miestų jaunimo, o kitomis rinkėjų grupėmis G.Landsbergis jau toli pralenkia ne tik A.Kubilių, bet ir savo senelį. Kaip ir esą autoritariniais polinkiais valdant partiją.
Šie polinkiai prasiveržė jau prieš rinkimus, jų matyti ir dabar, pavyzdžiui, švaistantis gandais, kad tie, kurie prieštarauja partijos vadovybei, yra slapti priešų agentai, galimi dezertyrai, ir tokiems kitaminčiams tiesiai grasinant, jog kitą kartą jiems taip gerai nesibaigs.
Trumpai tariant, jei žadėtasis konservatorių atsinaujinimas ir įvyks, jo teks dar palaukti – galbūt ilgiau nei ketverius metus.