ES turi ir vidaus priešų

– Kokius tikslus jums iškėlė EK, vadovai siųsdami vadovauti savo atstovybei Lietuvoje? – „Lietuvos rytas“ paklausė naujojo vadovo A.Pranckevičiaus.

– Vienas svarbiausių ES uždavinių visose šalyse narėse – atkurti pasitikėjimą Bendrija, jos ateitimi. Tai reikia daryti ne Briuselyje, ne per ES vadovų susitikimus, o pirmiausia skleisti europines nuotaikas tarp žmonių visose valstybėse, ir ne tik jų sostinėse, bet ir mažuose miestuose, kaimuose.

Dabartinis EK pirmininkas Jeanas Claude'as Junckeris labai daug dėmesio skiria visose ES šalyse veikiančioms atstovybėms, laiko jas savo akis ir ausimis. Vykdamas į Vilnių, susitikau su juo, buvau tarsi palaimintas darbui ir atvežiau jo laišką premjerui Algirdui Butkevičiui, kuriuo Vyriausybė informuojama apie mano paskyrimą.

J.C.Junckerio vadovaujamoje Komisijoje, skirtingai nei ankstesniais laikais, atstovybių vadovai laikomi jo asmeniniais patikėtiniais ir jis iš jų laukia ne tik geresnio ES atstovavimo, labiau visuomenei matomos veiklos, bet ir prašo stiprinti EK ryšį su valstybių vyriausybėmis bei parlamentais.

Mat pastebėta, kad daug ES problemų kyla ir dėl tokio ryšio stokos. Tad mano uždavinys ir bus gerinti visuomenėje ES įvaizdį ir stiprinti EK dialogą su Lietuvos valdžia.

– Eurobarometro tyrimai rodo, kad Lietuva -- viena labiausiai ES remiančių valstybių, lietuviai tvirtai pritaria narystės Bendrijoje idėjai, entuziastingiausiai žvelgia į ES laisvos prekybos su JAV sutartį ir yra tarp labiausiai nusivylusių „Brexit“ referendumu.

Be to, lietuviai narystę ES vertina ir kaip jų valstybės saugumo garantą, o ne vien laiko ekonominės pažangos varikliu, nes euro ir Šengeno zonos išsaugojimas ES pasienyje esančiai Lietuvai iš tiesų labai svarbus ir dėl išorinių grėsmių.

Todėl net ir neseniai vykusioje Seimo rinkimų kampanijoje palyginti su kitomis ES šalimis labai silpnai girdėjosi euroskeptikų balsas. Svarbiausios šalies partijos nenaudojo prieš Bendriją nukreiptos retorikos, o viena jų, pasisakiusi prieš pabėgėlių atvykimą į Lietuvą, nė neįveikė rinkimų barjero. Tai dabar gana reta ES valstybėse.

– Vis dėlto lietuvių proeuropietiškumas, narystės ES suvokimas, manau, dar labai paviršutiniškas. Lietuva jau yra brandi ES narė, pirmininkavo Bendrijai, bet vis dar tik kuria pilietinę visuomenę. Žmonės nėra gerai suvokę, ką reiškia būti europiečiu.

Todėl mano ir visos atstovybės uždavinys – gilinti Lietuvoje europinę tapatybę. Norime, kad parama ES idėjai atsispindėtų ne tik Eurobarometro apklausose, bet europietiškumas būtų jaučiamas ir kasdieniame gyvenime, virstų pagarba žmogui ir pagrindinėms jo teisėms.

– Ar nemanote, kad skeptiškai žvelgti į ES ateitį skatina ir didžiosios Bendrijos šalys?

– Iš tiesų euroskepticizmo idėjų sklaida stipriai jaučiama visoje ES. Paradoksas, kad juodžiausiai Bendrijos ateitį vaizduoja tiek didžiausi euroskeptikai, tiek tvirčiausi jos federalizmo šalininkai, tik dėl priešingų priežasčių.

Reikia pripažinti, kad ES ištiko stipriausia per jos istoriją egzistencinė krizė, kurią sukėlė visa grandinė priežasčių – nuo į Europą plūstelėjusių pabėgėlių iš karo zonų lavinos iki „Brexit“ ir neišspręstų karinių konfliktų Ukrainoje bei Sirijoje.

Todėl per visą Vakarų pasaulį nusirito populizmo, nacionalizmo ir net šovinizmo banga. Stipriai jaučiamas žmonių nusivylimas, nepasitikėjimas politiniu elitu, tradicinėmis partijomis, kurios ėmė prarasti valdžios monopolį ir iniciatyvą vis labiau perima radikaliosios, kartais ir šovinistinės politinės jėgos.

Daugelis šių politinių jėgų koordinuoja savo veiksmus. Tai itin gerai jaučiama Europos Parlamente, kur tiek kairieji, tiek dešinieji radikalai vieningai balsuoja, mėgindami torpeduoti ES integracijos projektą. Daug požymių, kad kai kurios šių jėgų sulaukia paramos ir iš ES išorės.

Tai dar apsunkina padėtį, nes vidinę krizę mėgina gilinti išorės jėgos. Todėl visų ES narių interesas apginti ES projektą ir pirmiausia tokių šalių kaip Lietuva, Latvija, Estija.

Baltijos valstybės yra ES pasienyje, bet mėgstu sakyti, kad čia Europa ne baigiasi, o prasideda. Mes nesame ES periferija, mūsų indelis į Bendrijos vertybių gynybą be galo svarbus.

– Kas labiau lemia ES krizę – globalios nuo žmonių valios nepriklausančios priežastys ar politikų, taip pat ir ES institucijų vadovų klaidos?

– Manau, kad susidėjo nevaldomų globalių veiksnių ir nesėkmingų politinių sprendimų kombinacija. Islamiškojo terorizmo eksporto į ES miestus, pabėgėlių bangos Bendrija negalėjo kontroliuoti, bet trūko ir lyderystės sprendžiant kilusias problemas.

Tačiau lyderystės ir sunku tikėtis, kai ES institucijos iš šalių narių negauna mandato vykdyti bendrą vieningą globalią politiką. Problemos globalios, o resursai vis dar lokalūs. Jei šalys nori, kad Briuselis veiktų efektyviai, reikia suteikti jam mandatą ir būtinus resursus, o ne kritikuoti rankas sudėjus.

Manau, viena svarbiausių klaidų, kurią darė beveik visos ES narės -- laimėjimams suteikti tik nacionalinio pasiekimo atspalvį, o nesėkmes suversti Bendrijai, nors tokias problemas, kaip nedarbo augimas, švietimo, sveikatos sistemos bėdos, lemia šalių vyriausybės, o už viską kaltinamas mistinis Briuselis neva diktuojantis kvailas direktyvas.

ES narės sukūrė Bendriją, jos ir yra savotiškos šio projekto akcininkės. Pamirštama, kad dėl visų ES direktyvų ir reglamentų bendrai sutaria ES šalių ministrai, balsuoja visoms joms atstovaujantys europarlamentarai.

Atsakomybės permetimas Briuseliui labai netoliaregiškas. Taip ES šalys pjovė lentą ant kurios pačios sėdi, o šiandien griebiasi už galvos, kad ji jau pusiau perpjauta ir mes visi galime nugarmėti į prarają.

Amžinatilsį Leonidas Donskis yra sakęs, kad ES daužymas tapo labai madingas, todėl pirmiausia turėtume išgyvendinti šią madą. Institucijos garantuoja tęstinumą, o jas sudaužius, lieka tik chaosas. Populistinės jėgos, kurios puldamos Briuselį, veržiasi į valdžią, neturi idėjų, kuo būtų galima pakeisti šiuolaikinių normų pasaulį.

– Viešojoje erdvėje gausu ES mirties pranašysčių, kartais skelbiamų džiaugsmingai, tarsi tai būtų Lietuvos interesas. Kas laukia ES?

– Aš esu daug optimistiškesnis nei šie ES mirties pranašai. Mane įkvėpė įsitikinę ES projekto gyvybingumu buvę mano vadovai EP pirmininkai Jerzy Buzekas ir Martinas Schulzas. Nepaisant globalios audros, į kurią dabar pateko Bendrija, ES išliks.

Žinoma, audra gali užsitęsti dar ir keletą metų, ne vieną šalį gali ištikti didesnis ar mažesnis politinis žemės drebėjimas, bet ir ES visuomenės, ir institucijos pakankamai stiprios, kad atlaikytų visas negandas. Europos žmonės nepamiršo 1914-1918 ir 1939-1945 metų katastrofų, išmoko jų pamokas.

Beje, ES integracija yra pavyzdys kitiems pasaulio regionams.

Pavyzdžiui, ne kartą girdėjau, kaip Azijos šalių delegacijos stebisi, kodėl europiečiai nuolat užsiima saviplaka, nors jie iš mūsų mokosi, stengiasi orientuotis į aukščiausius pasaulyje ES aplinkosaugos, socialinės rūpybos, sveikatos priežiūros, maisto ir kitus standartus ir nesupranta, kodėl norime įsiūbuoti šį europinės gerovės laivą.

Prisimenu pernai vykusį EP pirmininko M.Schulzo, kurį lydėjau per šį vizitą, susitikimą Pekine su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu.

Tuomet Kinijos lyderis pasakė: „Mums, kinams, ES yra be galo svarbus pasaulio regionas, tai mūsų didžiausias prekybos partneris, net svarbesnis už JAV, ir mes norime iš jūsų mokytis, laikome jus tarptautinės teisės bei saugumo garantu. Bet man kartais kyla klausimas, ar jūs patys suvokiate save kaip didžiulę pasaulinę jėgą“.

M.Schulzui teliko pritarti. Iš tiesų mes ne visada suvokiame, kokia didžiulė jėga yra ES projektas ir tarsi bijome savo šešėlio.

ES institucijoms ir šalių vyriausybėms dabar svarbiausia kalbėtis su Europos visuomenėmis, aiškinti savo sprendimus, nes antraip žmonės gali parodyti Bendrijos projektui raudoną kortelę. Todėl ir aš savo bendradarbiams sakau, kad turime vieningos Europos idėją iš Vilniaus skleisti visoje Lietuvoje.