Baiminamasi, kad gali susilpnėti ir JAV pastangos spręsti pasaulį užgriuvusias globalias problemas – pradedant aplinkosauga ir baigiant terorizmu, kariniais konfliktais Sirijoje, Irake, Ukrainoje.
Bet kartu tikimasi, kad naujas JAV vairininkas pasaulio laivo dar labiau neįsiūbuos, nes šioje šalyje gerai sustyguota politinė sistema stipresnė net už prezidentą.
Lietuvai daugiausia nerimo kelia D.Trumpo abejonės NATO vaidmeniu ir jo šaliai tenkančia europinio saugumo garanto našta, palankumas V.Putinui ir atlaidus požiūris į Rusijos politiką.
Nieko gero D.Trumpo rinkimų retorika nežadėjo ir visai ES, nors kandidato pažadai ir Baltųjų rūmų šeimininko realūs veiksmai gali smarkiai skirtis.
Aišku, kad JAV izoliacionistinė politika galėtų smarkiai pakenkti ne tik žemyno saugumui, bet ir ekonominiams interesams.
Pavyzdžiui, kyla klausimas, koks likimas laukia taip sunkiai ne vienus metus rengiamos laisvosios prekybos su JAV sutarties, kurios priešininkų per akis ir pačioje Europos Sąjungoje.
Dabar Vakarų pasaulyje aimanuojama, kaip amerikiečiai galėjo užkibti ant akivaizdaus populisto, net jo atstovaujamos Respublikonų partijos elitui nerimą keliančio D.Trumpo meškerės. Kita vertus, jo negalima laikyti vien amerikiniu reiškiniu – panašaus tipo politikų nors vežimu vežk ir Europoje.
Būtent tai ir ardo ES vienybę, maitina euroskeptiškumo nuotaikas. D.Trumpo pergalė, be abejo, įkvėps tokius politikus kaip Prancūzijos „Nacionalinio fronto“ lyderė M.Le Pen, kuri žada, jeigu taptų prezidente, surengti referendumą dėl pasitraukimo iš ES.
Nejaugi ES gali subyrėti? Neabejotinai tokios griūties kaina ir ekonomine, ir politine, ir net saugumo prasme būtų milžiniška ne tiktai tokioms šalims kaip Lietuva, bet ir turtingajai Vakarų Europai, bet laidoti ES dar pernelyg anksti.
Net ir „Brexit“ keliu pasukę britai dabar galvoja, kaip pasitraukti iš ES viena koja neišeinant – išsaugant bendrosios rinkos privalumus. Tačiau nuolat kritikuoti ES, dėti į šuns dienas biurokratiją, šaipytis iš neva kvailų ir pilkų Bendrijos lyderių tapo kone masine mada.
Kodėl taip nutiko ir ar tikrai dėl to kalti tik ES vadovai, darantys klaidą po klaidos?
Regis, tai smarkus spalvų sutirštinimas, iš dalies grindžiamas ES valstybių nacionalinių politikų siekiu atsakomybę už jų šalis užgriuvusias problemas perkelti ant ES institucijų pečių.
Netgi anekdotiški pasakojimai, kaip Briuselio biurokratai neva reguliuoja, kokio ilgio turi būti agurkai, tėra mitas, seniai paneigtas, bet vis kartojamas.
Žinoma, ES priėmė gausybę aplinkosaugos, maisto saugos, sveikatos, sanitarijos, kitokių reglamentų.
Bet tai leidžia europiečiams gyventi saugiau, sveikiau ir patogiau nei daugeliui kitų pasaulio regionų. Žmonės ten ES laiko sektinu pavyzdžiu ir stebisi, kaip galima būti nepatenkintiems europinės gerovės standartais.
Kita vertus, ne Briuselis prievarta primetė ES šalims šias normas, o jos pačios savo vyriausybių, parlamentų ar atstovų bendrose institucijose lūpomis viską palaimino. Juk kiekviena Bendrijos šalis turi teisę blokuoti ES sprendimus, jei jie nepatinka.
Pats naujausias pavyzdys – net ne Belgijos, o tiktai vieno šios šalies regiono Valonijos nepritarimas net septynerius metus rengtai ES laisvosios prekybos sutarčiai su Kanada. Visai Bendrijai teko kone ant kelių klauptis, kad valonai, įžvelgę galimų nuostolių savo ūkininkams, nusileistų.
ES priimant sprendimus, atrodo, labiausiai ir kiša koją narių savaip suprantami nacionaliniai interesai, kartais net egoizmas, bet tai netrukdo jų lyderiams užsipulti Briuselį dėl neveiksmingos politikos.
Lietuva laikoma viena ištikimiausių ES vienybės šalininkių, apklausos rodo, kad lietuviai tvirtai pritaria šalies narystei Bendrijoje.
Vis dėlto šis proeuropietiškumas, ko gero, yra paviršutiniškas, grindžiamas daugiau ekonomine nauda, gaunama iš ES fondų. Sumažėjus šiai paramai po 2020 metų, ir lietuvių europinis entuziazmas gali sumenkti.
Mūsų šalies politikai taip pat neretai žvelgia į ES vien kaip į melžiamą karvę ir vadovaujasi šūkiu: tik duokite kuo daugiau pinigų, o mes patys geriau žinome, kaip juos panaudoti.
Užtat kai prabylama apie europinį solidarumą, pavyzdžiui, dėl pabėgėlių, daugelyje Rytų Europos valstybių užtraukiama jau kitokia giesmė.
Bet tai kursto atsakomąją reakciją tokiose šalyse kaip Vokietija ar Prancūzija, ten žmonės ima klausti: kodėl mes turime šelpti rytų europiečius, jei jie nenori su mumis dalytis mūsų našta?
Jeigu atėjus į valdžią D.Trumpui iš tiesų ims keistis ir JAV strategija Europos atžvilgiu, ES valstybėms neabejotinai iškils naujų rimtų iššūkių.
Suprantama, skirtingą požiūrį į daugelį svarbių problemų turinčioms Bendrijos valstybėms įveikti tuos iššūkius bus sudėtinga.
