Tačiau jie nyksta daug geriau ir organizuočiau nei Darbo partija, mėginusi pelnyti tautos meilę juos pasitelkiant.
Juk pažadas aklinai uždaryti gintaro šalelės sienas plėšrių atėjūnų ordoms, kurios ją neišvengiamai užplūs, išplėš ir asimiliuos, buvo bene pagrindinis šios partijos masalas rinkėjams. Juo „darbiečiai“ mojavo aršiausiai iš visų politinių jėgų.
Išskaičiavimas lyg ir buvo teisingas – matant, kad instinktyvus priešiškumas svetimiesiems ir jų baimė tebevaldo daugelio piliečių protus, buvo logiška mėginti tai panaudoti savo naudai.
Tačiau, viena vertus, paaiškėjo, kad ši tema vis viena nėra svarbiausias motyvas rinkėjams apsisprendžiant, už ką balsuoti. Antra, pati Darbo partija jau buvo taip nusidėvėjusi, kad jos išgelbėti nebegalėjo net ksenofobinio botokso injekcijos.
O kaip tie, su kuriais dabar jau bankrutavusi partija taip aršiai kovojo? Pastaruoju metu jų čia tarsi ir atsirado šiek tiek daugiau negu keliolika, nors iki to daugiau kaip tūkstančio, kuriuos Marijos žemė pasižadėjo priglausti tironiškajam Briuseliui, dar toloka.
Tačiau ir tie, kurie čia atvyko, demonstruoja vis geresnius įgūdžius mus palikdami. Pirmoji pabėgo tik viena šeima, taip ir nenukasusi kartu su europarlamentaru P.Auštrevičiumi pasodintų bulvių.
Užtat neseniai „Sudie, Lietuva“ jau ištarė visas choras – kone keturios dešimtys atvykėlių iš įvairių arabiškų šalių susimetė autobuso nuomai, susėdo į jį ir išvyko į ekskursiją. Kur? Žinoma, į Vokietiją.
Kad ir kaip būtų, rinkimus prakišusi Darbo partija gali būti patenkinta bent tuo, jog tos pabėgėlių ordos čia nesuplūdo, o ir tie, kurie atplūsta, greitai sprunka.