Kai politinė padėtis tokia aiški, regis, visokie kadriniai formalumai ir kitos panašaus lygio problemos turėtų būti tik smulkmenos.
Vadinasi, iš naujosios valdžios garsiausiai turėtų skambėti pagrindiniai jos planai, susiję su valstybės gerove ir būdais, kaip visa tai įgyvendinti.
Apie tai pirmoji „valstiečių“ pora R.Karbauskis ir S.Skvernelis šią savaitę kalbėjo maždaug tokiu stiliumi: svarbiausia – sumažinti socialinę atskirtį ir emigraciją, o detalės bus naujojoje Vyriausybės programoje; mokesčiai lyg ir bus didinami, lyg ir ne, aiškiau bus po metų.
Bene labiausiai naujoji valdžia suko galvą, kaip pasidalyti postus, kas gali į juos atsisėsti, kiek ir kokių kėdžių kur nors perstumti ar sumažinti.
Tačiau net tai tapo gūžynėmis brūzgynuose, kuriuose buvo klaidžiota jau nuaidėjus kadenciją baigusio Seimo paskutinio posėdžio gongui.
„Valstiečiai“ toliau žadėjo tokias neva reikšmingas pertvarkas kaip Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų perkėlimas į Kauną, visų kitų ministerijų susodinimas po vieno naujo superpastato stogu, Seimo narių skaičiaus sumažinimas iki 101.
Kiek tai kainuos, ką daryti su dabartiniais ministerijų pastatais ir ar apskritai viso to reikia? Visi šie klausimai taip ir liko kyboti ore.
Tuo metu dėl tokios pačios miglos dalijantis postus pirmiausia kalti, aišku, socialdemokratai – jie sunkiai virškino tuos valdžios trupinius, kurių pabarstė „valstiečiai“.
Pirmiausia dalis kairiųjų ėmė bruzdėti, kad gautos tik trys ministerijos, – Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo ir Užsienio reikalų.
Pirmoji gal ir gerai, nes pabėgusiam rinkėjui bus galima parodyti, kad partija vėl labai socialiai jautri, bet kitos dvi – niekam tikusios. Teisingumo – jau atsibodusi, o Užsienio reikalų vienaip ar kitaip priklausys prezidentei D.Grybauskaitei su jos ginklanešiu L.Linkevičiumi.
Atsižvelgusi į visa tai partija lyg ir panūdo dar kokios nors „ūkinės“ ministerijos, kuri galėjo būti ketvirta.
Bet premjeras A.Butkevičius, žūtbūt siekiantis likti tarp valdančiųjų, į viešumą pūtė tai vienus, tai kitus arabus, o pats patyliukais su R.Karbauskiu sutarė, jog kairieji gaus tris ministerijas, tik vietoj Socialinės apsaugos ir darbo – Ūkio.
Buvo sutarta ir dėl kurios nors ministerijos bendro valdymo, į jos vadovybę teikiant kandidatus abiem partijoms. Apie tai vėliau užsiminė ir būsimasis premjeras S.Skvernelis.
Savus derybininkus palikęs su nosimi A.Butkevičius jau kitą dieną suraitė parašą ant koalicijos sutarties, tačiau triukšmas partijoje nenurimo.
Keturi įtakingi socialdemokratai paskelbė raštišką atskirąją nuomonę – esą tokie pirmininko veiksmai prieštarauja partijos valdybos sprendimams, todėl jie nepritaria tokiam ministerijų paskirstymui.
Nieko keista, kad ir socialdemokratų kandidatūrų į ministrus atranka buvo gana padrika.
Vieni lyg atsisako, lyg ir ne, kiti lyg eina, lyg ir ne, treti – lyg ir ne partijos, lyg ir jos.
Penktadienį šias mįsles buvo bandoma įminti partijos prezidiumo posėdyje.
Nutarta, kad socialdemokratai į ūkio ministrus siūlys Jonavos merą M.Sinkevičių, į teisingumo – ne A.Butkevičiui nepatinkantį J.Sabatauską, o D.Petrošių, o į užsienio reikalų – tą patį L.Linkevičių. O R.Budbergytė bus siūloma vadovauti krašto apsaugai.
Didžiojoje „valstiečių“ stovykloje irgi nebuvo aiškumo. Tiesa, daugelį kandidatų į ministrus ši partija paskelbė dar gerokai iki rinkimų, taip tarsi laužydama seną negerą tradiciją slėpti juos iki paskutinės akimirkos.
Bet dabar ir S.Skvernelis, ir R.Karbauskis dėl tų kandidatūrų tyli lyg žuvys.
Negana to, aiškėja, kad kai kurios, anksčiau žadėtos, nebūtinai bus pateiktos.
Pavyzdžiui, toliau neaišku, ką ši partija siūlys vadovauti tokioms svarbioms ministerijoms kaip Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ar Susisiekimo.
Žinoma, gali būti, kad apie naują krašto apsaugos ministrą patys „valstiečiai“ išgirs Prezidentūroje kartu su R.Budbergyte.
O kaip su kitais dviem minėtais postais? Gal ir čia vyksta užkulisiniai manevrai, kurių įkaite tapo ir visa partija, žadėjusi profesionalų antplūdį?
Vardijamos pavardės – socialdemokratus neseniai palikusio buvusio vidaus reikalų viceministro E.Jankevičiaus ar šalies vadovės statytinio, konkurencijos prievaizdų vado Š.Keserausko, esą pretenduojančio į susisiekimo ministrus, – tuos užkulisinius žaidimus tarsi ir patvirtintų.
Gana iškalbingai atrodo ir profesionalo kandidatūra, kurią „valstiečiai“ nutarė teikti į Seimo pirmininko postą. To paties Seimo, kurį rinkimų laimėtojai pažadėjo paversti svarbiausia valstybės institucija.
Galimas parlamento vadovas profesorius V.Pranckietis iš tiesų yra profesionalus agronomas, visą gyvenimą dirbęs pagal profesiją, bet neturintis nei politinės patirties, nei svorio.
Neatmestina, kad R.Karbauskis į šį postą sodina būtent tokį žmogų, kurį galėtų pats vadelėti iš Seimo frakcijos vadovo kėdės.
Trumpai tariant, ne vien ši aplinkybė patvirtina spėliones, kad daugelis skambių Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rinkimų kalbų apie profesionalų valstybės valdymą ar pažadų nuversti iki šiol Lietuvos istorijoje dar neregėtus kalnus viso labo buvo kelio į valdžią grindimas.
Greitai turėtų paaiškėti, kaip bus iš tikrųjų.