„Mane patį nustebino, kai susumavo, pagalvojau: „O, Dieve!“ – pripažino 55 metų L.Linkevičius.
Rusų, anglų, prancūzų ir lenkų kalbas mokantis ministras teigė, kad kelionės ir diplomatiniai susitikimai dažnai vargina: „Kartais išvažiuoju pusantros savaitės per keturias ar penkias vietas, skirtingų blokų informacija ir reikalai. Tai sudėtinga. Kai žmogus nusiteiki, tai važiuoji, bet tai alina.“
Ministras sakė neturintis nuolat sukrauto lagamino, tačiau sistema, kas jame turi būti, jau atidirbta. „Keliavimo yra daug, net, sakyčiau, per daug. Dabar jau bandoma apriboti ir, kur galima, nevykti. Bet reikia vykti ten, kur reikia, ir atstovauti šaliai. Turime apie save pasakyti, ypač kai yra įtemptas laikotarpis, nes be mūsų balso nebūtų diskusijos“, – įsitikinęs L.Linkevičius, antrą kadenciją iš eilės vadovausiantis Užsienio reikalų ministerijai.
- Praėjusią kadenciją jums teko dirbti itin sunkiu laikotarpiu – įvairūs teroro išpuoliai, pabėgėlių krizė, sudėtinga geopolitinė situacija, Rusijos agresija. Gal buvo momentų, kai jums norėjosi pačiam bėgti ar atsistatydinti? – tiesioginėje portalo lrytas.lt konferencijoje paklausėme L.Linkevičiaus.
– Visi esame žmonės ir kartais turime blogą nuotaiką. Visko būna, bet buvo ne tik krizės. Iš to laikotarpio išskirčiau porą labai svarbių dalykų Lietuvai, diplomatinei tarnybai. Istoriškai kalbant, kas pasikartos nedažnai.
Turiu galvoje pirmininkavimą ES Ministrų Tarybai 2013 metų antrąjį pusmetį. Vadovauti Lietuvai pusę metų tokiam organizmui tikrai buvo iššūkis. Prieš Parlamento rinkimus, prieš septynerių metų biudžeto patvirtinimą, prieš svarbius projektus ir iniciatyvas, kaip bankų priežiūros mechanizmas, kurie kelią skynėsi labai sunkiai, bet mums pirmininkaujant pavyko labai daug pasiekti. Iš karto po to, be jokio tarpo, narystė Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. Tikrai nedažnai tai bus, ir Dievas žino, kada kitą kartą tai atsitiks, kad Lietuva pateks tarp penkiolikos pasaulio šalių į tą pasaulio politikos meką.
- Kokių netikėtų palyginimų ar pasvarstymų teko girdėti apie Lietuvą?
– Čia būna visko, kaip populiarioje laidoje „Klausimėlis“. Kai išvažiuojame į tolimesnį kraštą, tai pakanka pasakyti, kad mes esame Europoje ir tai yra daug. Kažkas buvo daugiau girdėjęs apie Baltijos jūrą arba Lenkiją.
Kai kurie labai nustebina, net pasako lietuviškų žodžių tolimuose kraštuose. Pusę amžiaus buvome ištrinti iš žemėlapio. Daug kas mano, kad esame Rusijos dalis, kad visi čia kalba rusiškai. Labai nustemba, kad čia yra visiškai kitaip.
– Su savimi atsinešėte dovanas, kurias jums įteikė užsienyje. Ar galėtumėte trumpai pristatyti?
– Gauname labai daug dovanų. Dauguma jų keliauja į Nacionalinį muziejų. Tai ne tik dovanos, bet ir relikvijos. Vienas jų – Naujosios Zelandijos maorių genties drąsos simbolis. Kas įžvelgtų drąsą šiose formose, tai taip pat būtų labai pagirtina, bet sudėtinga būtų tai padaryti.
Linas Linkevičius parodė, kokias dovanas parsivežė iš kelionių
Atsinešiau taurę Iš Irano. Iranas ilgą laiką buvo uždarytas ir ryšių nebuvo, blokados. Dabar atšilimas šioks toks ir stengiamasi užmegzti santykius. Dar vienas tragiškas prisiminimas, tai relikvija, kurią man padovanojo kariai, kurie kariauja Ukrainos fronte, saugantys sienas Donecko ir Luhansko apskrityse. Tai „Grat“ raketos skeveldros. Kai sprogsta raketa, skeveldros patenka į gyvą organizmą ir žudo žmones.
Taip pat Tailando princesės dovana. Pas mus atvyksta daug karališkųjų šeimų, susitinka su prezidente. Kartais tenka palydėti ir pabendrauti. Tai lapo formos dovana. Iki Lietuvos šimtmečio tikimės sukurti Lietuvoje diplomatijos muziejų.
– Nuvykus į svečias šalis, kokių įdomiausių papročių teko išgirsti ir pačiam laikytis?
– Neseniai dalyvavau prestižinėje politinėje konferencijoje Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Toje kultūroje vyrauja pagarba papročiams, tradicijoms, rūbams. Buvo proga dėvėti tuos rūbus, net nežinau, kaip jie vadinami, iki žemės (hidžabas – red.). Pagalvojau, kaip patogu tokiame krašte, kur temperatūra 35 laipsniai.
Kinijoje teko matyti visokių keistų dalykų. Dar ministravimo krašto apsaugai metais mane nustebino vizitas ir priėmė labai šiltai, skyrė labai daug dėmesio. Paklausėme, kodėl taip stengėsi, nors mes iš mažos šalies. Buvo atsakyta, kad mes esame didelės šalies svečiai.
- Ar yra šalių, kur jūs esate persona non grata? Galbūt ir norėtumėte toks būti?
– Nenoriu ir neturiu. Iš principo esu nekonfliktiškas žmogus. Geismo, kad kur nors būčiau persona non grata, tikrai neturiu. Įtarčiau, kur būtų sudėtinga bendrauti. Bet, matot, užsienio reikalų ministrai yra tokia kategorija, kad juos vis tiek priima, net jei įtempti santykiai. Jie paprastai nebūna įtraukiami į tuos juoduosius sąrašus ir vis tiek komunikuoja.
Prieš porą metų Maskvoje buvo nušautas Borisas Nemcovas, aš važiavau į laidotuves. Svarsčiau, kaip čia bus, – ar įleis, o po to ar išleis? Juokauju, žinoma.
Viskas vyko labai sklandžiai, nors jaučiau šokią tokią įtampą. Mes bendraujame su Rusijos inteligentija, atstovais, žurnalistais, politologais, pozicija. Visuomet pabrėžiu tiems, kurie mėgsta kritikuoti ir sako, kad mes – rusofobai. Aš jų paklausiu, ar jūs mokate rusiškai, mes tai galime bendrauti. Mes bendraujame, bet, aišku, su Rusijos valdžia dabar santykiai yra įtempti. Norime nuoseklumo ir kad tos organizacijos, kurioms priklausome – ES ir NATO – nuosekliai ir principingai elgtųsi.
– Dirbote ambasadoriumi Baltarusijoje. Teko girdėti, kad Aliaksandras Lukašenka yra draugiškas ir vaišingas žmogus. Tiesa?
– Jis mėgsta daug pakalbėti, pajuokauti. Galiu pasakyti, buvo juokingas epizodas, kai įteikinėjome kalėdinius raštus, laukė, kol visi vienuolika mūsų susirinks, ir po to rodė per televiziją. Ten viskas labai cenzūruota ir sutvarkyta, tai iš tų vienuolikos įdėjo tik mūsų dialogą su juo apie futbolą, nes, matyt, jam patiko.
Kelionių geografija tikrai įspūdinga. Bet labai apmaudu, kad daugeliu atvejų šalių nematai visai, nes atvyksti – būna posėdis, viešbutis ir keliauji atgal. Norėtųsi sugrįžti į Kiniją, Indiją, Japoniją. Tas šalis, kurios yra kitos kultūros ir galima pamatyti daugiau dalykų.
Lino Linkevičiaus karjera:
1992–1996 m. Seimo narys, išrinktas pagal sąrašą.
1992–1993 m. parlamentinės Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, 1992–1993 m. Parlamentinės delegacijos prie NATO vadovas.
1993–1996 m. Adolfo Šleževičiaus ir Mindaugo Stankevičiaus vyriausybėse krašto apsaugos ministras.
1997 m. užsienio reikalų ministro Algirdo Saudargo patarėjas, Įgaliotasis ministras, nepaprastasis pasiuntinys.
1997–2000 m. ir 2005–2011 m. Lietuvos respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius LR misijoje prie Šiaurės Atlanto Sutarties organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungoje.
2000–2004 m. Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko vyriausybėse – krašto apsaugos ministras.
2010–2011 m., kaip seniausiai NATO dirbantis ambasadorius, ėjo Šiaurės Atlanto tarybos dekano pareigas.
2011-2012 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje ambasadoriumi ypatingiems pavedimams bei premjero A.Kubiliaus visuomeniniu konsultantu.
2012 m. liepos mėn. prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu paskirtas LR nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Baltarusijos Respublikoje. Iš ambasadoriaus pareigų atšauktas, paskyrus Užsienio reikalų ministru 2012 m. gruodžio 7 d.
2016 m. gruodis. Prisiekus XVII-ąjai Vyriausybei, toliau vadovaus Užsienio reikalų ministerijai.
Vedęs; žmona Danguolė, dukros Aušra ir Eglė.