Atsitiktinai atspėti įmanoma, bet moksliškai tyrinėjant visuomenės
tendencijas vis daugiau šansų apsirikti. Rinkėjai keičiasi akyse ir
dar taip greitai, jog, regis, tarsi ir pažįsti šiandieninę visuomenę,
bet atidarius balsadėžes lieka tik skėsčioti rankomis.
Nebeprognozuojami procesai prasidėjo ne nuo mažų valstybių ar vadinamųjų
naujųjų demokratijų, bet nuo didžiųjų „pavyzdinių“ bendruomenių,
Didžiosios Britanijos ir JAV. Nuo smūgio į mokslo apie visuomenę
paširdžius. Ir tai dar tik pradžia.
Naujų įžvalgų apšviesti pradėjome dalyti pergales: Prancūzijoje – M.
Le Pen, Vokietijoje – Vokietijos alternatyvos skelbėjams bei
populistams, o dešiniems ar kairiems – vos ne visame demokratiniame
pasaulyje. Ir galime dar kartą apsirikti. Tiesiai šviesiai sakant, mes
jau nebežinome, kaip bus.
Sumaištį rinkėjų galvose galima aiškinti kuo tik nori: vartotojiška
mąstysena, paviršutiniškumu apsisprendžiant, ką rinktis, vos ne jau
metant biuletenį į balsadėžę, naujomis komunikacinėmis technologijomis,
socialiniais tinklais.
Bet netgi užčiuopus priežastį, kitiems rinkimams vargu ar įmanoma
tinkamai pasiruošti – po kelerių metų jau gali būti visiškai kita ir
taip pat neatspėta rinkėjų motyvacija. Vieni į šį procesą žiūri ramiai
– esą po potvynio upės sugrįžta į savo vagą. Kiti panikuoja ir ieško
nemalonių analogijų istorijoje.
Kas atsitinka, kai chaosas tęsiasi? Padvelkia autoritariniais režimais.
Po XX amžiaus pamokų Vakarų Europoje tai jau nebeįmanoma? Mano manymu,
visur ir visada tai neatmestina. Ir prasidėti gali, kaip prieš Pirmąjį
pasaulinį karą, nuo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kibirkšties.
Labai daug Albiono gyventojų nesusitaiko su „Brexit“ rezultatais. Nori
perbalsuoti. Kaip tai vyks? Ramiai diskutuojant prie kavos puodelio?
Ar kam nors neišlaikys nervai ir puodelį paleis pašnekovui į galvą?
JAV demokratai tikisi bent formaliu būdu pamėginti atimti pergalę iš
D.Trumpo. Jeigu pasisektų, kaip reaguotų jo šalininkai? Griebtųsi
ginklų, už kurių laisvą turėjimą balsavo? Tarkim, jog tai Holivudo
siužetai.
Bet juk yra vietų, kuriose dabartiniai įvykiai ne taip jau seniai
galėjo geriausiu atveju atrodyti tik keistas sapnas. Kuo baigsis karas
Ukrainoje? Kas dedasi jos gyventojų galvoje, kai ES vis labiau tolina
dar prieš dvejus metus lengva ranka dalytų pažadų vykdymą?
Kas kada galėjo įsivaizduoti Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį,
besibastantį Kijevo gatvėmis ir keliantį maištą prieš valdžią, kurią
pats kūrė Maidane? Ir ar tokiu būdu neprišauks buvusios Ukrainos
valdžios?
Kaip toliau elgsis su Europarlamentu vis apsižodžiuojantis
R.T.Erdoganas? Mestelės dar milijoną pabėgėlių į Europą? Pagaliau ar
neatsitiks taip, kad bėgdamos nuo savo vidinių problemų tiek Vakarų
Europa, tie Rusija surems ietis Sirijoje ir trejus ar penkerius metus
vien tuo ir rūpinsimės?
O „prie ko“ čia Darbo kodeksu, alkoholio pardavimu, švietimo reforma ar
ministerijų perkėlimu besirūpinanti Lietuva? Padalyvaujame bendruose ES
instituciniuose susirinkimuose, pranešame visuomenei apie skirtingas
nuomones ir tikimės ateityje bendresnio sutarimo dvasios.
Žinoma, tai klaidingas įsivaizdavimas. Lietuva žengia koja kojon su
visu kitu europiniu rinkiminiu chaosu. Galbūt ir prasminga rinkimus
pralošusioms partijoms paskalbti save, pasibarstyti pelenais galvą,
paieškoti kaltų. Bet plėšyti savęs į gabalus neverta.
Dabartiniai rinkėjai vis rečiau renkasi tradicinius sprendimus, ir
ateityje daug sunkiau bus surasti nuolatinių rėmėjų.
Mėgstama gretinti visuomenę su politiniu elitu – dažniausiai pastarojo
nenaudai. Man atrodo atvirkščiai. Politinis elitas yra pastovesnių
pažiūrų ir atsakingesnis už ne vieną gausią žmonių grupę. Ir net
moralesnis. Girtauja iki žemės graibymo ir vaikus į šulinį mėto ne
politinis elitas. Aukštinti visuomenę nėra jokio reikalo.
Kaip dabartinėmis gana painiomis vidaus ir užsienio sąlygomis
turėtų elgtis politikai? Pirmiausia opozicija.
Savaime suprantama, konservatoriams nesmagu dėl nepasitvirtinusio
rinkimų švytuoklės principo. Susidėliojo šešėlinius ministrus ir – še
tau. Dar ketverius metus teks trintis šešėlyje. Norisi įsikibus kam
nors į atlapą pasiguosti. Tačiau, atvirai sakant, išskyrus smulkią
intrigą žiniasklaidai, niekam tai neįdomu.
Socialdemokratai bent jau nepaleido vadžių. Liberalai džiaugiasi
nepastatyti į kampą ir dėl to laimingi. Anksčiau ar vėliau opozicijos
rekolekcijos baigsis ir reikės rimtai susimąstyti, kaip reaguoti į
būsimus valdžios sprendimus, kurie gali būti labai toli nuo dabartinės
valdžią laimėjusiųjų programos.
Apžvalgininkai ir analitikai vis dažniau kalba apie artėjančią didelio
masto ekonominę krizę. Nemanau, jog tai yra tik gąsdinimas.
Nori nenori teks priimti nepopuliarius sprendimus. Tokiems žingsniams
neužtenka vien ekonominio paaiškinimo – reikia politinės valios ir
storos odos smūgiams atlaikyti. O iš paskirtosios Vyriausybės sudėties
neatrodo, kad ji būtų pasiruošusi sunkios ateities variantui.
Opozicijai nori nenori, vengiant valstybės pamatų išjudinimo, teks
nustoti virkauti dėl pralaimėjimo ir pradėti neįprastą opozicijai darbą
– ne tik spausti valdžią prie sienos, bet ir jai padėti.
Keista situacija, bet viskas dabar pasaulyje keista.