Atsitiktinai atspėti įmanoma, bet moksliškai tyrinėjant visuomenės tendencijas vis daugiau šansų apsirikti. Rinkėjai keičiasi akyse ir dar taip greitai, jog, regis, tarsi ir pažįsti šiandieninę visuomenę, bet atidarius balsadėžes lieka tik skėsčioti rankomis.
Nebeprognozuojami procesai prasidėjo ne nuo mažų valstybių ar vadinamųjų naujųjų demokratijų, bet nuo didžiųjų „pavyzdinių“ bendruomenių, Didžiosios Britanijos ir JAV. Nuo smūgio į mokslo apie visuomenę paširdžius. Ir tai dar tik pradžia.
Naujų įžvalgų apšviesti pradėjome dalyti pergales: Prancūzijoje – M. Le Pen, Vokietijoje – Vokietijos alternatyvos skelbėjams bei populistams, o dešiniems ar kairiems – vos ne visame demokratiniame pasaulyje. Ir galime dar kartą apsirikti.
Sumaištį rinkėjų galvose galima aiškinti kuo tik nori: vartotojiška mąstysena, paviršutiniškumu apsisprendžiant, ką rinktis, vos ne metant biuletenį į balsadėžę, naujomis komunikacinėmis technologijomis, socialiniais tinklais.
Bet netgi užčiuopus priežastį kitiems rinkimams vargu ar įmanoma tinkamai pasiruošti – jau gali būti visiškai kita ir taip pat neatspėta rinkėjų motyvacija. Vieni į šį procesą žiūri ramiai – esą po potvynio upės sugrįžta į savo vagą. Kiti panikuoja ir ieško nemalonių analogijų istorijoje.
Kas atsitinka, kai chaosas tęsiasi? Padvelkia autoritariniais režimais. Po XX amžiaus pamokų Vakarų Europoje tai jau nebeįmanoma? Mano manymu, visur ir visada tai neatmestina. Ir prasidėti gali, kaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nuo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kibirkšties.
Labai daug Albiono gyventojų nesusitaiko su „Brexit“ rezultatais. Nori perbalsuoti. Kaip tai vyks? Ramiai diskutuojant prie kavos puodelio? Ar kam nors neišlaikys nervai ir puodelį paleis pašnekovui į galvą?
JAV demokratai tikisi bent formaliu būdu pamėginti atimti pergalę iš D.Trumpo. Jeigu pasisektų, kaip reaguotų jo šalininkai? Griebtųsi ginklų, už kurių laisvą turėjimą balsavo? Tarkim, jog tai Holivudo siužetai.
Bet juk yra vietų, kuriose dabartiniai įvykiai ne taip jau seniai galėjo geriausiu atveju atrodyti tik keistas sapnas. Kuo baigsis karas Ukrainoje? Kas dedasi jos gyventojų galvose, kai ES vis labiau tolina dar prieš dvejus metus lengva ranka dalytų pažadų vykdymą?
Kas kada nors galėjo įsivaizduoti Gruzijos prezidentą M.Saakašvilį, besibastantį Kijevo gatvėmis ir keliantį maištą prieš valdžią, kurią pats kūrė Maidane? Ir ar tokiu būdu neprišauks buvusios Ukrainos valdžios?
Kaip toliau elgsis su Europarlamentu vis apsižodžiuojantis R.T.Erdoganas? Mestelės dar milijoną pabėgėlių į Europą? Pagaliau ar neatsitiks taip, kad bėgdamos nuo savo vidinių problemų tiek Vakarų Europa, tie Rusija surems ietis Sirijoje ir trejus ar penkerius metus vien tuo ir rūpinsimės?
O „prie ko“ čia Darbo kodeksu, alkoholio pardavimu, švietimo reforma ar ministerijų perkėlimu besirūpinanti Lietuva? Padalyvaujame bendruose ES instituciniuose susirinkimuose, pranešame visuomenei apie skirtingas nuomones ir tikimės ateityje bendresnio sutarimo dvasios.
Žinoma, tai klaidingas įsivaizdavimas. Lietuva žengia koja kojon su visu kitu europiniu rinkiminiu chaosu. Galbūt ir prasminga rinkimus pralošusioms partijoms paskalbti save, pasibarstyti pelenais galvą, paieškoti kaltų. Bet plėšyti savęs į gabalus neverta.
Dabartiniai rinkėjai vis rečiau renkasi tradicinius sprendimus, ir ateityje daug sunkiau bus rasti nuolatinių rėmėjų.
Mėgstama gretinti visuomenę su politiniu elitu – dažniausiai pastarojo nenaudai. Man atrodo atvirkščiai. Politinis elitas yra pastovesnių pažiūrų ir atsakingesnis už ne vieną gausią žmonių grupę. Ir net moralesnis. Girtauja iki žemės graibymo ir vaikus į šulinį mėto ne politinis elitas. Aukštinti visuomenę nėra jokio reikalo.
Kaip dabartinėmis gana painiomis vidaus ir užsienio sąlygomis turėtų elgtis politikai? Pirmiausia opozicija.
Savaime suprantama, konservatoriams nesmagu dėl nepasitvirtinusio rinkimų švytuoklės principo. Susidėliojo šešėlinius ministrus, ir – še tau. Dar ketverius metus teks trintis šešėlyje. Norisi įsikibus kam nors į atlapą pasiguosti. Bet, atvirai sakant, išskyrus smulkią intrigą žiniasklaidai, niekam tai neįdomu.
Socialdemokratai bent jau nepaleido vadžių. Liberalai džiaugiasi nepastatyti į kampą. Anksčiau ar vėliau opozicijos rekolekcijos baigsis ir reikės rimtai susimąstyti, kaip reaguoti į būsimus valdžios sprendimus, kurie gali būti toli nuo laimėjusiųjų programos.
Apžvalgininkai ir analitikai vis dažniau kalba apie artėjančią didelio masto ekonominę krizę. Nemanau, jog tai yra tik gąsdinimas.
Nori nenori teks priimti nepopuliarius sprendimus. Tokiems žingsniams neužtenka vien ekonominio paaiškinimo – reikia politinės valios ir storos odos smūgiams atlaikyti. Tačiau iš paskirtosios Vyriausybės sudėties neatrodo, kad ji būtų pasiruošusi sunkios ateities variantui.
Opozicijai nori nenori, vengiant valstybės pamatų išjudinimo, teks nustoti virkauti dėl pralaimėjimo ir pradėti neįprastą opozicijai darbą – ne tik spausti valdžią prie sienos, bet ir jai padėti.
Keista situacija, bet viskas dabar pasaulyje keista.
