Naujoji valdžia į visus priekaištus atšaudavo raginimu turėti kantrybės – esą į visus klausimus bus atsakyta rengiamoje Vyriausybės programoje.
Dokumentas pirmadienį buvo įregistruotas Seimo posėdžių sekretoriate, o vakar jį pristatė paskirtasis premjeras S.Skvernelis.
Bet kilus klausimui dėl „valstiečių“ rinkimų pažadų buvo atsakyta taip pat – apsišarvuokite kantrybe ir palaukite: pirma, Vyriausybės priemonių plano, antra, po kelių mėnesių sunokintų pirmųjų darbų vaisių.
Apskritai buvo sunkoka atsikratyti įspūdžio, kad paskirtasis premjeras minėtą dokumentą pristatė pusiau ekspromtu, – išvardijo pagrindinius Vyriausybės programos skirsnius, pridūręs, kad visi, kurie norėtų, ją gali perskaityti, o kurie nenori ar yra iš anksto nusiteikę piktavališkai, tikriausiai neskaitys.
Vėliau atsakinėdamas į Seimo narių klausimus S.Skvernelis jau demonstravo, jog programoje išdėstytą problematiką išmano. Tiesa, į ne vieną konkretesnį opozicijos klausimą politikas atsakė tiesiog jai skaitydamas tos pačios programos ištraukas ir tarsi stebėdamasis, ko ji dar nori.
Susidarė įspūdis, kad buvusiam vidaus reikalų ministrui dar nelengva įsijausti į premjero, kuris turi užtikrintai nerti nuo vienos valstybės gyvenimo srities prie kitos, vaidmenį.
Kita vertus, galbūt S.Skvernelis, kaip profesionalų Vyriausybę nuolat žadėjusios partijos atstovas, sąmoningai vadovaujasi nuostata, kad patys ministrai geriausiai išmano savo sritis ir turi joms savarankiškai vadovauti.
Tačiau ir paskirtieji ministrai, kurių daugelis yra politikos naujokai, nebuvo iškalbesni arba konkretesni už premjerą.
Gal jie mąstė ir taip: kam nertis iš kailio kuriant kuo geresnį įspūdį, kai visiems aišku, kad Vyriausybės programa vis tiek bus patvirtinta Seime, o rinkėjai partiją kol kas myli?
Tad, pavyzdžiui, klausiami apie bene svarbiausių problemų sprendimą – konkrečią paramą šeimoms ir gimstamumo skatinimą, paskirtosios Vyriausybės nariai atsakė pažadais sukurti atskirą, visiškai naują programą, skirtą išimtinai šiems klausimams.
Kodėl ši programa ar bent jos apmatai dar nesukurti? Kaip programų skaidymas į esą vis detalesnes dera su vienu svarbiausių „valstiečių“ burtažodžių – „darna“? Juk tai tarsi ir reikštų, kad svarbiausias šalies problemas ministerijos bei kitos valdžios institucijos turi spręsti ne po vieną, o kartu.
Kita vertus, ar tose naujose programose ar Vyriausybės priemonių plane objektyviai įmanoma parašyti ką nors konkrečiau apie tai, kaip bus įgyvendinami svarbiausi pažadai, jei neaiškus atsakymas į svarbiausią klausimą – iš kur bus paimti tam reikalingi pinigai?
Šis klausimas ore pakimba skaitant kone kiekvieną pažadą spręsti demografines problemas, o pirmiausia – regionuose, nutolusiuose nuo didmiesčių.
Pavyzdžiui, „sieksime įteisinti vienodo dydžio paramą šeimoms už kiekvieną vaiką“ ar „kursime priemones padėti visoms jaunoms šeimoms, nepriklausomai nuo pajamų, įsigyjančioms būstą ne didmiesčiuose“.
Skirsniai apie tai, kaip Vyriausybė tvarkysis su ekonomika, mokesčiais ir pensijomis, – ne mažiau migloti. Antai mokesčių pertvarkos kryptys prasideda žodžiais „įvertinsime, sieksime, analizuosime“.
Beje, čia nebeliko anksčiau garsiai nuskambėjusių pažadų įvesti progresinius mokesčius ar apskritai imtis radikalesnių veiksmų.
Tas pat – pensijų srityje. Nebent išskyrus pažadą nuo liepos padidinti pensijas pridedant iki 40 eurų, tačiau su sąlyga, jog bus įvertintos valstybės galimybės.
Galimybių ar analizių migloje paskendo net tie pažadai, kuriais „valstiečiai“ itin puikavosi, tarkime, perkelti dvi ministerijas į Kauną ir įvesti valstybinį prekybos alkoholiu monopolį.
Kalbant apie mokesčių ir ūkio politiką, neatmestina, kad valdantieji vis dėlto turi konkrečius receptus, tik juos dar slepia užantyje nuogąstaudami dėl kritikos bangos.
Gal „valstiečiai“ iš tiesų imsis įgyvendinti pažadus reformuoti mokesčių sistemą atimant daugiau pinigų iš šiek tiek daugiau uždirbančių?
O iš kur daugiau paimti pinigų, jei ūkis, nors ir augs, bet nepakankamai, o dar reikia didinti gynybos išlaidas?
Tikėtina ir tai, jog „valstiečiai“, kurie įgijo didžiulę valdžią, dar konkrečiai tiesiog nežino, kaip gelbėti Lietuvą iš bėdų.
Tai, pavyzdžiui, rodo ir tebesitęsiantis naujojo Darbo kodekso bei viso socialinio modelio mistinis trileris.
Vakar paklaustas, ką darys su šiomis paveldėtomis reformomis, paskirtasis premjeras tepasakė, kad jos bus kitokios. Bet neatsakė, kokios.
Vis dėlto ar tokį pasitikėjimo avansą gavusi politinė jėga gali sau leisti prabangą dar pusmetį ar dar ilgiau tiesiog pratintis būti valdžioje?
Ar atsitiks taip, jog bus nuspręsta, kad ramus sėdėjimas – irgi darbas? Juk taip yra buvę jau nekart.