Neišvengta tuščiažodžiavimų ir šabloninių frazių. Vyriausybės programoje minimi teiginiai, kad valstybė yra stambių įtakos grupių įkaitė, o teisė – tas grupes aptarnaujantis instrumentas, („teisė vis dar pasyvus įrankis bet kokio turinio galiai legalizuoti ir įgyvendinti, kaip yra autoritarinėse valstybėse“, „Lietuvoje atsirado pilkosios zonos, kuriose gali veikti stambios politinės korupcijos lyderiai“ ir pan.) gal dar ir būtų tinkami rinkiminės kovos įkarštyje užstrigusiai partijai, pataikaujančiai neišprususiai ir viskuo nusivylusiai rinkėjų daliai, bet niekaip nedera vyriausybinio lygio dokumentui, kuris turėtų būti grindžiamas tikslia situacijos analize ir įrodymais.
Programoje vėl siūloma trumpinti teisminio nagrinėjimo terminus. Vertinant partijų programas, VU Teisės fakulteto profesorius Vytautas Nekrošius pastebėjo, jog „pamirštama, kad pagal šį rodiklį Lietuva yra viena geriausiai atrodančių Europoje ir pasaulyje. Juk teisminio proceso trukmė turi užtikrinti šalių rungtyniškumą procese ir garantuoti procedūrinio teisingumo standartus. Todėl siūlymas tvarkyti tai, kas nėra akivaizdi šios dienos problema, gali reikšti tik naujų problemų sukūrimą“.
Išlieka ir kita, politinių partijų rinkimų programose mėgstama, idėja turėti ypatingąjį prokurorą. Pasakymas, jog bus kuriamas ypatingojo prokuroro institutas, tačiau nutylėjimas, kokios bus jo funkcijos, koks santykis su egzistuojančia prokuratūros sistema, kokias bylas jis nagrinės ir pan., greičiausiai reikš tik naujų problemų sukūrimą. Vertėtų prisiminti ne vieną atvejį, kai pasikeitus Seimui, būdavo imamasi ir generalinio prokuroro kėdės. Kadangi Konstitucinis teismas šį, politikų pamėgtą, užsiėmimą labai suvaržė, susidaro įspūdis, jog ypatingojo prokuroro institutas steigiamas vien tam, kad paskirtas prokuroras nepamirštų, kas jį paskyrė.
Vyriausybės programoje siūloma įtvirtinti bendrą teisės kvalifikacijos egzaminą asmenims, pretenduojantiems tapti teisėjais, prokurorais ir advokatais. Tokios priemonės tikslas geras – sumažinti teisininkų profesinių grupių uždarumą ir kad teisinė sistema taptų skaidresnė bei atviresnė. Vis dėlto, pati problema visai ne egzamine, o įstatymuose numatytuose apribojimuose, pvz., turėti tik tam tikroje teisininkų profesinėje grupėje įgytą stažą. Dar reikėtų suabejoti ir dažnai išsakoma nuomone, kad būtent bendras egzaminas pakels kvalifikaciją. Gali būti ir atvirkščiai, nes suvienodinimas atima galimybę per savireguliacijos mechanizmus išsikelti aukštesnius nei bendrus reikalavimus savo žinioms. Ne vieningo egzamino nebuvimas, o įstatymų numatyti apribojimai sukuria programoje smerkiamą sistemos uždarumą.
Pavojus slypi ir kitoje iniciatyvoje – sukurti Žmogaus teisių gynimo agentūrą. Beveik visi mūsų rytiniai kaimynai tokias institucijas turi, tačiau tai, kokia tose valstybėse yra žmogaus teisių padėtis, gali būti neaišku tik labai naiviam žmogui.
Vakarų pasaulyje jau seniai žinoma, kad patys efektyviausi žmonių teisių gynėjai yra patys žmonės ir nevyriausybinės organizacijos. Todėl reikia remti bendruomenišką, pilietines iniciatyvas, efektyvius alternatyvius individualius žmogaus teisių gynimo instrumentus ir skatinti nevyriausybinių organizacijų veiklą. Numanomą Valstybinės Žmogaus teisių gynimo agentūros veiksmingumą galima būtų palyginti su kažkada buvusios valstybinės žiniasklaidos objektyvumu.
Labai gaila, kad Vyriausybės programoje neliko vietos gilesniam ir sisteminiam požiūriui į teisėkūros problemas. Ypač, palyginus su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos programoje labai taikliai pastebėtomis problemomis ir įvardintais jų sprendimo būdais. Būtinumą tvarkyti teisėkūros procesą parodė jau pirmieji naujojo Seimo posėdžiai.
Vyriausybės programoje apie teisės aktų supaprastinimą užsimenama tik dalyje, skirtoje žemės ūkiui, bet akivaizdu, kad perteklinis, perdėm sudėtingas reglamentavimas yra ne tik šiam sektoriui būdinga problema. Fragmentiškumą šioje srityje iliustruoja ir siūlymas teisės aktus vertinti tik poveikio šeimai aspektu, o kaštų naudos analizę taikyti tik energetikos sektoriuje. Modernūs teisėkūros mechanizmai – kaštų – naudos analizė, poveikio analizė, tikslų pasiekimo analizė, nešališkas ekspertų vertinimas, nepriklausoma priežiūros institucija – turėtų tapti šiuolaikiškos Vyriausybės modus opernadi.
Vyriausybės programoje išvengta rinkimų metu plūdusios retorikos bausmių griežtinimo klausimais. Vietoj to randame sveikintiną iniciatyvą turėti subalansuotą bausmių politiką ir mažėjantį bausmę atliekančių asmenų skaičių. Taip pat puikus tikslas skatinti teisminių ginčų sprendimą taikiai, tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad pati Vyriausybė yra de facto uždraudusi valstybės ir savivaldybės institucijoms sudaryti teismuose taikos susitarimus.
Palyginimui, JAV dauguma ginčų pabaigiami sudarant taikos susitarimus, taip taupant brangiam teisminiam nagrinėjimui skirtus mokesčių mokėtojų pinigus. Vyriausybės įsipareigojimas valstybės valdomose bendrovėse įgyvendinti korporatyvinio valdymo principus, nedrąsus pažadas mažinti administracinę naštą – tam galima tik pritarti, tačiau norėtųsi, kad šie pažadai būtų įtikinami. Iki šiol korporatyvinių principų diegimas būdavo labai selektyvus – taikomi tik kai kurie principai ir tik kai kurioms bendrovėms, o administracinės naštos mažinimas neretai virsdavo jos didinimu.
Vyriausybės programoje yra ir iniciatyvų, apie kurias buvo plačiai diskutuota jau anksčiau: teismo tarėjų instituto įkūrimas ir piliečio teisės tiesiogiai kreiptis į Konstitucinį teismą įtvirtinimas. Ir, svarbiausia, (keista, kad įvardintas tik 322 punktu), pagrindinis Vyriausybės įsipareigojimas – Lietuvos tapimas EBPO nare 2018-aisiais – turėtų lemti žymius teigiamus pokyčius visoje teisinėje sistemoje.
Gintautas Bartkus – advokatas, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto dėstytojas, ES ir bendrovių teisės ekspertas
