Nuo labiausiai prakutusio Lietuvos valstiečio stengiasi neatsilikti ir sostinės bei „Facebook“ meras R.Šimašius, vakar drėbtelėjęs panašų perlą: esą ar prokuratūra, ar smuklė – esminio skirtumo nėra, nes abiejose įstaigose galioja tas pats principas – klientas visuomet teisus.
Šia įžvalga liberalų vedlys sugriovė tylos sieną, kuria kelias dienas buvo atsitvėręs nuo nemalonumų, užklupusių iškilų jo bendražygį G.Steponavičių.
Paaiškėjo, kad pastarasis tikriausiai net nuo vasaros slėpė faktą, jog partiją ir buvusį jos vedlį E.Masiulį užgriuvusioje galimos korupcijos byloje yra ne paprastas, o specialusis liudytojas, kitaip sakant, be kelių minučių įtariamasis.
Kodėl dėl to tylėjo ir iki šiol tebetyli prokuratūra – geras, tačiau atskiras klausimas.
Tuo metu G.Steponavičius, besipuikuojantis ir teisininko išsilavinimu, tesugebėjo išmekenti, jog nesuprato, kad yra apklausiamas kaip specialusis liudytojas. Tiesa, visi kiti teisininkai taip aiškiai konstatavo, kad to nesuprasti tiesiog neįmanoma, kad jais patikėjo net anksčiau tuo netikėjęs partijos patriarchas E.Gentvilas.
Tačiau G.Steponavičius toliau taip atkakliai laikėsi savo versijos, kad ja patikėjo dar vienas teisininkas, buvęs teisingumo ministras R.Šimašius. Todėl vakar ir pareiškė, kad čia – kaip „kavinėje“: jei klientas nesuprato, ko iš jo nori, tai yra kavinės problema.
Partinis solidarumas galbūt ir pagirtinas dalykas. Tik įdomu, kaip į tai reaguos Liberalų sąjūdžio klientai, kitaip sakant, rėmėjai? Tikriausiai teigiamai, nes per Seimo rinkimus liberalų makaronai jiems buvo skanūs.
