Juk parašyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. O persekioti už kritiką griežtai draudžiama.
Antai vienas Klaipėdos prokuroras kreipėsi į etikos sargus ir paskundė tuomet dar Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentui vadovavusį I.Mikelionį, kad jis galbūt vykdo tam tikrų verslo grupių užsakymus.
Etikos prievaizdai, aišku, nieko neįžvelgė – juk skundžiamasis toks galingas. O kritikos pakęsti negalintis I.Mikelionis dar ir atkeršijo – kalbama, jog būtent jis drėbtelėjo per sau palankią žiniasklaidą, kad tas kolega iš uostamiesčio pats susipurvinęs. Ir ne bet kada, o būtent tuo metu, kai klaipėdietis pateikė paraišką dalyvauti konkurse užimti taip I.Mikelionio trokštamą departamento vadovo postą.
Na, bet akivaizdų šmeižtą patyręs uostamiesčio prokuroras bent jau pasielgė garbingai. Atsiėmė paraišką, pasisamdė advokatą ir civiline tvarka kreipėsi į teismą.
Tuo metu I.Mikelionis, užsirūstinęs ant šių eilučių autoriaus, kad po kritinių straipsnių prarado išsvajotą kėdę, užsiundė visą prokuratūros mašiną. Nors taip elgtis galima tik tada, kai ginamas ne I.Mikelioniui, o visai visuomenei svarbus interesas.
Maža to, postą praradęs, tačiau dar įtakos likučius išsaugojęs I.Mikelionis į teisėsaugos mėsmalę įmetė žinomą Rokiškio teisininką, kuris ne kartą viešai išdrįso kritikuoti įžeidų veikėją.
Kad I.Mikelionį kritikuoti išdrįsę žmonės būtų dar labiau sumindyti su purvais, ikiteisminis tyrimas buvo nugrūstas į Panevėžį, o šį nesunkų nusikaltimą tirti pavesta Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybai. Tik kaip tuomet dėl 33-iojo Konstitucijos straipsnio, kuris skelbia, kad draudžiama persekioti už kritiką?
Nors ir pasitelkė teisėsaugos sistemą prieš savo kritikus, I.Mikelioniui vis tiek nepasisekė – išsvajotą departamento vadovo postą jis turėjo užleisti prokurorui iš sostinės M.Jovaišai. Štai ir svarstau – kurį Konstitucijos straipsnį dabar pamins I.Mikelionis norėdamas už tai atkeršyti?
