Atrodo, šia išmintimi pradėjo vadovautis kojų dar nespėjusi apšilti naujoji valdžia.
Paskirtasis premjeras Saulius Skvernelis praėjusią savaitę Seime pristatė naująją Vyriausybės programą.
Svarbiausios Lietuvos problemos, kurių nesprendžiant reikės vis daugiau pinigų, bet jų bus vis mažiau, įvardytos teisingai.
Tai – nelygybė tarp visuomenės sluoksnių ir regionų, demografinė krizė, šuoliais auganti emigracija, nepertvarkytos švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės sritys.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Bet kaip konkrečiai viskas bus „sprendžiama“, „užtikrinama“, „gerinama“ ir „įgyvendinama“? Ir iš kur bus paimti tam reikiami pinigai?
Pavyzdžiui, kaip bus finansiškai įkūnijami pažadai visoms jaunoms šeimoms, neatsižvelgiant į pajamas, skirti būstą ne didmiesčiuose arba įteisinti vienodas išmokas už kiekvieną vaiką?
Apskritai programos skirsniai, susiję su finansais, ūkiu, mokesčiais, socialine politika – itin migloti.
Negana to, net neišsižadėdama anksčiau dalytų konkrečių pažadų, pavyzdžiui, jau nuo liepos padidinti pensijas 40 eurų, Vyriausybė apsidraudžia žodžiais „įvertinsime galimybes“, „analizuosime“.
Šitokiais žodžiais apipinti ir užmojai iškelti dvi ministerijas į Kauną arba įvesti švenčiausią dalyką – valstybinį prekybos alkoholiu monopolį.
Miglas dar labiau sutirštino paskirtieji ministrai, ypač tie, kurie visai teisėtai galėtų būti laikomi tais išgirtaisiais „profesionalais“.
Būsimieji naujos Vyriausybės nariai buvo dar nekonkretesni nei programos autoriai.
Antai finansų ministras Vilius Šapoka apie būsimą mokesčių reformą, iš kurios Vyriausybės programoje liko tik draiskanos, kalbėjo itin atsargiai, kaip ir apie pensijų didinimą.
Tuo pat metu „valstiečių“ dominuojamame Seime skinasi kelią pataisos, leidžiančios smarkiai didinti alkoholio (kartu – ir alaus) akcizus.
Nežinia, ar dėl to labai praturtės Lietuva, bet neabejotinai papilnės kaimyninių Latvijos ir Lenkijos, kur lietuviai patrauks pigesnių gėrimų, biudžetas.
Apie būsimą švietimo ar aukštųjų mokyklų reformą daug ir noriai kalba paskirtoji švietimo ir mokslo ministrė J.Petrauskienė, bet jos samprotavimai panašūs į V.Šapokos mintis apie mokesčius.
Neskaidrina situacijos net tai, kad būsimoji ministrė laikosi savo ankstesnės nuomonės, esą, tarkime, turėtų likti tik 3 arba 5 valstybiniai universitetai. Bet ją tarsi ir delegavusi „valstiečių“ partija gulasi kryžiumi prieš planus mažinti mokyklų ir universitetų skaičių.
O šios partijos Seimo frakcija bei Švietimo ir mokslo komiteto vadovas E.Jovaiša trimituoja, kad pagaliau reikia visiems susitarti, ką daryti su švietimo sistema.
Beje, žodžiai „tarsimės su visais“, „svarstysime“, „spręsime“ – vieni kertinių dabartinės valdžios, ketinančios pusmečiui atidėti Darbo kodekso ir socialinio modelio priėmimą, kalbose.
Tiesa, neaišku, kas su šiais teisės aktais bus daroma toliau.
Kitaip sakant, jei ministrai ir planuoja ką nors daryti, nežinia, kaip jiems seksis arti tokiame klampiame dirvone.
Užtat kitur „valstiečių“ vedlys Ramūnas Karbauskis ir jo bendražygiai atrodo jau nebe mindžikuojantys kaimiečiai, o skaisčiašalmiai riteriai. Tai kova už „tikrąsias, tradicines vertybes“.
Daugelis stebisi: kodėl jiems reikėjo taip paskubomis pulti prie to Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, sukelti prieš save kritikos ir pasipiktinimo bangą, šokti į akis net pačiai medaus mėnesio partnerei D.Grybauskaitei?
Matyt, taip bandoma pademonstruoti savo rėmėjams, jog rinkimų laimėtojai tikrai vykdo tai, ko iš jų tikėtasi.
Tikriausiai „valstiečiai“ viliasi, kad „elito“ ir „Vilniaus ponų“ kritikos bangos jų rinkėjų bastioną tik dar labiau sustiprins.
Dar sunku pasakyti, ar tokie išskaičiavimai pagrįsti, tačiau viena jau aišku – „valstiečiai“ apie savo rinkėjus yra nekokios nuomonės.
Bet kuriuo atveju ateis laikas, kai žmonės, sumokėję didžiulį pasitikėjimo avansą partijai, pradės domėtis, kada ne vien bus siuvami tautiniai kostiumai, saugomi embrionai ar uždraustas alkoholis, bet ir padaugės pinigų bei darbo vietų.
Menkinamu požiūriu į savo rinkėjus pasižymintys „valstiečiai“ – ne vieniši.
Tarkime, liberalai, kurie visuomet didžiuojasi neva moderniausiais rėmėjais, praėjusią savaitę aiškiai parodė, kad juos laiko kvailiais.
Susiję straipsniai
Paaiškėjo, kad vienas pagrindinių liberalų veikėjų Gintaras Steponavičius jau senokai yra specialusis liudytojas (kitaip sakant, per žingsnį nuo įtarimų) partiją sukrėtusioje galimos korupcijos byloje.
Penktadienį šis parlamentaras vėl buvo apklausiamas Generalinėje prokuratūroje – ilgiau nei septynias valandas. Apklausa tęsiama ir šią savaitę.
Bet Liberalų sąjūdžio lyderiai per rinkimus suokė, jog vienintelis teisėsaugos taikiklyje – su krūva neaiškių grynųjų pričiuptas buvęs vedlys E.Masiulis.
Pats G.Steponavičius dabar atkakliai kartojo, jog nesuprato, kad jo statusas – būtent toks, nors, visų teisininkų teigimu, to nesuvokti tiesiog neįmanoma.
Bene spalvingiausiai apie šią situaciją pasakė liberalų vadovas R.Šimašius: „klientas visada teisus“, tiek prokuratūroje, tiek kavinėje, o jei ko nors nesuprato – ne jo problema.
Pratęsiant Vilniaus mero žongliravimą žodžiais, galima pasakyti, jog paprastas rinkėjas visur vedžiojamas už nosies – tiek kaime, tiek mieste.
Apžvalgininkas