Ne gyvenimas, bet romanas su laiminga pabaiga. Kiek sričių, kuriose būtų galima pritaikyti tokį visuotinį pasitikėjimą. Teismai, kurie priima nuosprendį net neskaitę nei kaltinamosios išvados, nei gynybos argumentų. Vaistininkas, kuris atkiša vaistus net nepačiupinėjęs recepto: tai jeigu žmogus sako, kad jam reikia tetraciklino, negi juo netikėsi?
Žodžiu, viskas kaip tame anekdote. Pamenate, herojus išvyksta į Las Vegasą ir grįžta pilnomis kišenėmis dolerių. Kaip tau pasisekė, pavydi draugai. Sėdom kortom lošti, o aš žiūriu, niekas kito kortų netikrina. Kodėl, klausiu, netikrinat kortų? O mes, sako, pasitikim džentelmeno garbės žodžiu. Va, tada, brolyčiai, man korta ir atėjo.
Bet toks anekdotinis rojus žemėje dar nesukurtas. Ir vaistinėje, ir teisme, ir netgi kazino tenka traukti popierius ir jais įrodinėti savo tiesą. Išskyrus vieną pasitikėjimo oazę, įsikūrusią Gedimino pr. 53. Ten dar rankos paspaudimas lygus sutarčiai, o garbės žodis – devyniems parašams su devyniais antspaudais.
Skamba fantastiškai? O kaip kitaip paaiškinti faktą, kad per vieną savaitę naujasis Seimas spėjo dukart nubalsuoti dorai nesupratęs, kokius įstatymus priima? Aišku, kyla pagunda patikrinti, gal tikrai tarp Seimo narių yra beraščių ar tik disleksikų, kuriems fiziškai sunku perskaityti įstatymo projektą.
Tada būtų tvarka, nes juk negali reikalauti iš neįgalaus žmogaus daugiau, nei jis sugeba.
Gali būti, žinoma, kad tiesiog pernelyg sudėtingi klausimai buvo. Atskirti kiaušialąstę nuo embriono yra lygiai taip pat sudėtinga, kaip ir garbės su orumu įžeidimą nuo šmeižto.
Juk Seimo nariai yra ne kokie antžmogiai, kad susigaudytų dalykuose, kuriuos reguliuoja savo leidžiamais įstatymais.
Tačiau pasirodo šuo visai ne čia pakastas. Tiesiog Seimo nariai ir vienu, ir kitu atveju balsavo net neskaitę projektų ir pasikliaudami vien tik tainuogu patikinimu, kad viskas čia gerai. Toks šventas naivumas velniškai tinka pirmajai gimnazistės novelei, bet Seime atrodo nei į tvorą, nei į mietą.
Netgi Seime su daug valstiečių, kuriems tvoros ir mietai dar taip neseniai buvo kasdienės apyvokos dalykai. Ir ne todėl, kad pasitikėjimas kolegomis būtų blogas dalykas. Anaiptol – blogas dalykas yra „chaltūrinti“, o ne dirbti.
Tai, kad „chaltūros“ terminas kilo iš pasikėsinimą į carą Aleksandrą III sužlugdžiusio nevykėlio S.Chaltūrino, yra, ko gero, tik gražus mitas. Tai, kad vienintelis Seimo nario darbas yra leisti įstatymus, irgi gali tapti ne tokiu gražiu mitu. Jeigu tie įstatymai bus štampuojami neskaičius.
Mieli Seimo nariai, o ypač naujokai. Iš jūsų niekas nereikalauja neįmanomų dalykų. Mums, bent jau mąstančiai rinkėjų daliai, visiškai dzin, ar jūs eikvojate savo brangų laisvalaikį šokių ir dainų konkursuose.
Lygiai taip pat „karste matėme“ jūsų virkavimus, kaip čia sunku dirbti, kaip puola opozicija ir nupirkta žiniasklaida.
Beje, dėl nupirktos žiniasklaidos. Jūs galbūt nustebsite, tačiau žiniasklaidos labai dažnai nereikia pirkti. Užtenka valdžiai slidinėti lygioje vietoje it karvei išoperuotu vestibiuliariniu aparatu ir būtinai atsiras, kas aprašys šį epinį procesą nenupirktas. Ir vien iš profesinio malonumo. Kultivuojant, taip sakant, patyčių kultūrą.
Taigi iš jūsų prašoma tik vieno mažo mažučio dalyko. Perskaityti įstatymo projektą prieš prikišant nagus prie balsavimo mygtuko.
Pripažinkite – tai tikrai kuklus prašymas. O jeigu jį prisiminsite šiek tiek dažniau nei embrionų ir kiaušialąsčių konkurencinius pranašumus, tai, garbės žodis, niekas iš jūsų neprašys, kad nutiestumėte pieno upes kisieliaus krantais – mat ir taip visi puikiai supranta, jog tai neįmanoma. Iš anksto ačiū.
