Trečiadienį pasaulis minėjo tarptautinę Tolerancijos dieną. Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas Dainius Babilas pasakojo, kad dauguma kauniečių yra tolerantiški.
Jiems trūksta nebent drąsos ginti tuos, iš kurių juokiamasi ir tyčiojamasi. Aktyvus atsakas į diskriminaciją, anot D.Babilo, irgi yra tolerancijos bruožas.
– Ar pavadintumėte Kauną tolerantišku miestu? – „Laikinoji sostinė“ paklausė D.Babilo.
– Daugelis kauniečių yra linkę priimti tolerantiškus sprendimus, tačiau vis dar nėra pakankamai drąsūs, kad stotų į pirmas eiles dėl kitų gynybos, sugriebtų nedorėlį už rankos.
Pasitaiko pavienių radikalių žmonių, diskriminacinių išpuolių. Jie apipaišo sienas, užrašo įžeidžiamų užrašų, numeta repliką. Tačiau tokių – nedaug.
Vis dėlto šioje srityje dar laukia daug veiklos, tai tarsi nuolatinė sargyba, kurioje turime budėti.
– Kiek Kaune gyvena ne lietuvių tautybės žmonių?
– Remiantis paskutinio gyventojų surašymo duomenimis, apie 20 tūkst. Didžioji jų dalis – rusų tautybės žmonės.
Po jų – lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, vokiečiai, armėnai, totoriai, romai, žydai. Jie Kaune yra įkūrę bendrijas.
Bendrijų kūrimu domėjosi ir pavieniai sirai bei afganai.
– Kaip jų skaičius keičiasi? Kas tai lemia?
– Skaičius mažėjo proporcingai viso miesto gyventojų mažėjimui. Tai patvirtina faktą, jog šie žmonės yra stipriai įsitraukę į miesto ritmą ir yra veikiami aplinkybių taip pat, kaip ir lietuviai. Tiesa, Lietuvai stojant į ES prognozuoto naujo kitataučių antplūdžio nebuvo. Daugiatautį miesto veidą kuria čia nuo seno gyvenančios tautinės bendrijos, tai yra, ne lietuvių tautybės žmonės, bet jau Lietuvos piliečiai.
– Kaip tautos sugyvena lietuviškiausiame mieste?
– Tautinės bendrijos sugyvena gražiai. Žmonės bendrauja, kartu organizuoja veiklas, kuria kultūrinę erdvę. Kauno įvairių tautų kultūrų centre renkasi visos aktyviausios miesto tautinės bendrijos, jų meno kolektyvai ir pavieniai menininkai.
Žmonės muzikuoja, dainuoja, skaito poeziją, susiburia į sekmadienines mokyklas, mokosi kalbos, kultūros. Rengiamos parodos, susitikimai.
Rusų ir apskritai visų slavų savijautą Kaune labai lemia tarptautiniai ir geopolitiniai įvykiai, nes daug žmonių nejaučia takoskyros tarp valstybės ir tautos.
Daug Kauno rusų labai išgyveno dėl įvykių Ukrainoje, prisiėmė sau atsakomybę, nors ir nepelnytai. Jie jaučiasi rusų tautos dalimi, net jei nepalaiko Rusijos politikos. Negatyvi žiniasklaidos ir žmonių reakcija į įvykius kartais virsta neapykanta tautai. Todėl būdami Lietuvos patriotais, bet norėdami išlikti rusais, jie patiria iššūkių.
Buvo metas, kai dainuojantis rusų kolektyvas peržiūrėjo visą repertuarą, kad koncertuose šiukštu nenuskambėtų karo daina ar kario žodis, kad neužgautų publikos. Kiti net ėmė vengti dalyvauti miesto šventėse.
Kitų tautų bendrijoms – lengviau. Itin aktyvūs ir atviri Kauno armėnai netgi sugeba pritraukti lietuvius į savo veiklas, išmokyti juos kalbos, dainų ir šokių.
Kiekvieną savaitgalį armėnų sekmadieninėje mokykloje vyksta tikros tarpkultūrinės dirbtuvės. Įvairios tautos gali iš jų pasimokyti šeimos tradicijų, pagarbos senoliams, kalbos ir kultūros perdavimo iš kartos į kartą. Į mokyklą 5–6 valandoms susirenka nuo žilaplaukių iki kūdikių.
Įdomu, kad į skirtingas tautas lietuviai žiūri skirtingai. Tarkime, totoriai ar karaimai turi labai gerą įvaizdį Lietuvoje. Visi žino, kad juos pasikvietė kunigaikščiai, kad jie mūšiuose buvo mūsiškių pusėje. Tačiau jei jie pasakytų, kad yra musulmonai, imtume juos vertinti pagal kitus – ne tokius teigiamus – stereotipus. Bet apie stereotipus nenoriu kalbėti, nes tai palaikytų jų gyvavimą.
– Kokie pokyčiai Kauno romų bendruomenėje?
– Prieš 15 metų romų buvo per tris šimtus, prieš penkerius – trečdaliu mažiau. Šiandien romų mieste visai sumažėjo.
Kiek pasikalbu, jie emigravo į Angliją, Skandinaviją. Jų pačių žodžiais, Kaune liko senoliai ir vaikai.
Viena priežasčių – ekonominė. Kita – visuomenės požiūrio. Romai pasakojo, kad kai Kaune įlipdavo į troleibusą, visi nuo jų traukdavosi. Anglijoje jų niekas neišskiria, jie paskęsta margame vandenyne.
– Kaip kitataučiai Kaune pritampa kalbos požiūriu?
– Tautinėms bendrijoms Kaune be lietuvių kalbos išgyventi nėra paprasta. Daugelis jų kalba lietuviškai.
Vilniuje ar Rytų Lietuvoje vis dar tenka bendrijoms organizuoti lietuvių kalbos kursus,nors žmonės gyvena Lietuvoje ne vieną dešimtmetį, o Kaune to daryti nebereikia.
Tautinių bendrijų jaunimas nėra lietuviai, bet nemaža jų dalis gyvena Kaune nuo pat gimimo. Čia jų šalis ir miestas.
Tai labai komunikabilūs, įdomūs žmonės, nuo mažumės mokantys daug kalbų. Gatvėje net sunku atskirti, kad jie – kitataučiai.
Naujai atvykstantiems Kaune pritapti sunkiau nei Rytų Lietuvoje, kur visuomenė labiau įvairiatautė. Kaunas – neabejotinas lietuvybės bastionas, tad kitataučiams reikia įdėti daugiau pastangų, kad aplinka juos priimtų.
Galbūt dėl aukštesnių reikalavimų Kauno bendrijos labiau pritapo prie aplinkos, nei tą padarė Rytų Lietuvos bendrijos. Jos Kaune kone priverstos greičiau mokytis kalbos ir elgesio.
– Minėjote, kad nemokėdami lietuvių kalbos kitataučiai Kaune mieliau kalba angliškai nei rusiškai. Kodėl?
– Šiuo metu Kauno įvairių tautų kultūrų centre dirba savanorė iš Jerevano.
Armėnė mieste greitai pastebėjo, kad Kauno gatvėse ar troleibusuose geriau bendrauti anglų, o ne rusų kalba. Tuomet žmonių elgesys yra pagarbesnis.
Ji pasakojo įdomų nutikimą. Ji kažko paklausė žmogaus angliškai.
Šis nesuprato. Tada ji to paties paklausė rusiškai. Jis, supratęs klausimą, atsakė jai laužyta anglų kalba, o ne rusiškai. Čia – Kaunas.
Rusų kalba sukelia neigiamas asociacijas. Anglų kalba turi geresnį įvaizdį, stereotipus.