Nauji lyderiai ar tik bankroto administratoriai? Toks klausimas kyla po „tvarkiečių“ ir „darbiečių“ suvažiavimų, kuriuose išrinkti nauji šių partijų pirmininkai.
Tiek „darbiečių“ vedle tapusi Širvintų merė Ž.Pinskuvienė, tiek iš R.Pakso „tvarkiečių“ vėliavą perėmęs Seimo narys R.Žemaitaitis, suprantama, žada saviškiams atgimimą ir sugrįžimą į politines aukštumas.
Kiek vertos šios kalbos? Kaip šioms partijoms ne tik bandyti kopti į viršų, bet pirmiausia bent atsistoti ant kojų? Pirmiausia jos turi pradėti susigrąžinti tuos rėmėjus, kuriuos iš jų per Seimo rinkimus atėmė „valstiečiai“.
Žinoma, šie rinkėjai, nepasižymintys principingumu ar politiniu išrankumu, ilgainiui jau gali pradėti tolti ir nuo naujųjų savo stabų. Vis dėlto tai neturėtų atsitikti labai greitai.
Žmonės, sumokėję „valstiečiams“ tokį didžiulį pasitikėjimo avansą, juk nenorės staiga sau ir kitiems prisipažinti, jog klydo.
Bet net jeigu rinkėjai imtų byrėti iš „valstiečių“ sėtuvės, kodėl jie vėl turėtų rinktis „darbiečius“ ir „tvarkiečius“?
Juk žvelgiant į kadaise pagrindine ir mylimiausia Lietuvos „gelbėtoja“ buvusią Darbo partiją ji jau dabar primena griuvėsius.
Du jos atstovai V.Bukauskas ir P.Čimbaras, sugebėję prasibrauti į Seimą vienmandatėse apygardose, jau įsiliejo į Socialdemokratų frakciją, o į „darbiečių“ suvažiavimą net nebuvo įleisti.
Vos vedle išrinkus Ž.Pinskuvienę, buvęs pirmininkas V.Mazuronis sustabdė narystę partijoje, o iš jos pasitraukė vienos ryškiausių „darbiečių“ figūrų V.Gapšys ir D.Mikutienė.
Ėmė krikti ir visa „darbiečių“ viršūnė. Tas autoritarizmas, kurį iš Širvintų į partiją jau mėgina perkelti ambicingoji lyderė, atrodo, nepriimtinas daugeliui.
Tačiau svarbiausia, matyt, yra tai, kad partijos elitui vis dar priklausantys asmenys jau tiesiog nebemato intereso toliau gaišti laiką organizacijoje, kuri yra beviltiška.
Panašūs procesai netrukus turėtų prasidėti ir apačiose – plačiosios partijos masės puls ieškoti, kur priglausti galvas arba susirasti naują darbovietę.
Juk būtent galimybė būti bet kokioje valdžioje ar arčiau jos buvo pagrindinė šios politinės jėgos rišamoji medžiaga ir tikslas. Nebėra valdžios – nereikia ir partijos.
Kitas esminis kiekvienos tokio tipo politinės jėgos gyvybės šaltinis – į valdžią ją įkeliantys lyderiai. Būtent jie, o ne šūkiai ar pažadai yra svarbiausias prekės ženklas rinkėjams.
Darbo partija turėjo tik vieną tokį – V.Uspaskichą. Jam pasitraukus nuo vairo partija ir ėmė lėtai, tačiau nesustabdomai skęsti.
Taigi Ž.Pinskuvienei ir tiems, kurie nutars likti su ja, liko tik seni šūkiai, kuriais dar kartą prisišaukti rinkėjų vargu ir įmanoma.
Nekokia ir „tvarkiečių“ padėtis, nors jie išlaikė frakciją Seime. R.Žemaitaitis tai įvardijo kaip laimėjimą.
Bet tas laimėjimas greičiausiai susijęs su tuo, kad nepamainomasis partijos lyderis R.Paksas nepaliovė šmėžuoti politinėje scenoje. Bet, regis, ir jis jau pavargo.
Tai rodo, kad po šio suvažiavimo jis liko eilinis partijos narys, tiesa, įrašytas pirmasis į „tvarkiečių“ sąrašą 2019 m. Europarlamento rinkimuose.
Žinoma, tai, kad „Tvarka ir teisingumas“ išliko Seime, o kai kuriose savivaldybėse taip pat išlaiko valdžią, turėtų pristabdyti tokius išcentrinius procesus, kurie jau vyksta Darbo partijoje.
Bet ar R.Žemaitaitis ar kas nors kitas iš dabartinės „tvarkiečių“ vadovybės turi daugiau potencialo įpūsti partijai naujos gyvybės nei Ž.Pinskuvienė „darbiečiams“?
Šūkiai, raginantys kovoti su vadinamąja sistema ar prezidentą nuvertusiais perversmininkais, – tokie pat tušti šoviniai kaip ir tie, kurie liko Darbo partijos dėtuvėje.
Bet gal „darbiečius“ ir „tvarkiečius“ laidoti dar pernelyg anksti? Galbūt viltį jiems suteiktų, pavyzdžiui, susijungimas? Juk abi partijos tokią idėją ne tik svarstė, bet ir buvo pradėjusios ją įgyvendinti dar prieš kelerius metus. Politines tuoktuves tuomet sužlugdė vadų ambicijos.
Esant tokiai situacijai knieti paklausti: ar du skęstantieji, įsikibę vienas į kitą, gali išplaukti į krantą?
Realiausias šių partijų „jungimosi“ su kitomis jėgomis scenarijus – įsiliejimas į pastarąsias. Taip, kaip kadaise padarė į Darbo partiją įsilieję jos artimiausi giminaičiai socialliberalai.
Neatmestina, kad bent dalis „darbiečių“ nueis pas „tvarkiečius“ ir skęs truputį lėčiau.
Dar vienas natūralus tiek „darbiečių“, tiek „tvarkiečių“ traukos centras – ne geriausius laikus išgyvenantys socialdemokratai.
Bet labiausiai viliojantis visiems pabėgėliams turėtų būti „valstiečių“ glėbys.
Taigi kai „tvarkiečius“ ir „darbiečius“ jau anksčiau palikę ir į naujų gelbėtojų glėbį puolę jų rinkėjai ims nusivylę dairytis kokio nors naujo meilės objekto, jų buvusiųjų mylimųjų jau gali nebebūti. Arba jeigu ir bus politinėje arenoje, tikrai neatrodys iš patraukliųjų.
Neatmestina, kad naują nusivylimą patiriančius piliečius vėl patrauks koks nors naujas rinkimų projektas. Tik jis turės būti dar radikalesnis nei visi ligšioliniai.
