Švietimo ir mokslo ministrė pasakė, kokios permainos laukia

Ji žada, kad nebus kategoriškų sprendimų dėl ankstesnio priešmokyklinio ir pradinio ugdymo, nors „valstiečiai“ rinkimų programoje pasisakė, kad vaikai mokyklą turi pradėti lankyti anksčiau.

Interviu BNS J.Petrauskienė sakė, kad lėšų pedagogų algos kelti bus ieškoma sistemos viduje, ir kartu konstatavo, finansinių klausimų sprendimą turi lydėti sistemos optimizavimas.

„Viena yra jungtinių mokyklų tinklo kūrimas, kas leistų galbūt efektyviau išnaudoti ir turimą infrastruktūrą, ir spręsti valdymo optimizavimo klausimus, tuo pačiu metu peržiūrėti finansavimo modelį, peržiūrėti mokytojų atlyginimus, taip pat užtikrinant pasirinkimą ir kokybišką turinį. Tiktai šituos dalykus darant komplekte galima rasti sprendimą. Vien finansavimo pertvarka efekto neduos“, – BNS sakė ministrė.

– Prieš pradėdama pareigas buvote susitikusi su mokytojų profesinių sąjungų atstovais. Buvusi valdžia paliko įvairių pažadų mokytojams – naikinti atlyginimų koeficientų žirkles nuo sausio, pasirašyti kolektyvinę šakos sutartį. Ar tesėsite buvusios valdžios pažadus?

– Yra pažadai ir yra darbai. Programoje yra išsakytos pagrindinės nuostatos, pagrindiniai iššūkiai švietimo sistemoje ir reikia juos spręsti. Kaip tik dabar yra svarstomas biudžetas, dėliojamos galimybės ir ieškoma, kokiu geriausiu, efektyviausiu būdu būtų galima pradedant šių metų finansiniais resursais tas problemas spręsti, ar galima prisiimti kitų žmonių, valdžių įsipareigojimus. Jie yra svarbūs bendruomenei, turėtų būti negriaunamas pasitikėjimas, tačiau reikia labai gerai įvertinti, kokios galimybės yra šiemet ir bandyti eiti tuo keliu, kad susipriešinimo, nepasitikėjimo nebūtų.

– Taigi ko gali tikėtis mokytojai, kurie kovo mėnesį sutiko nutraukti streiką gavę tam tikrų pažadų?

– Kaip ir minėjau, šiomis dienomis bus svarstomas biudžetas, mes susėdę ieškosime tų galimybių kartu. Manau visi supranta šitą įsipareigojimą, buvo susitikimas ir su premjeru, ir su finansų ministru dar neformaliai, kol nebuvom prisiekę, tai irgi rodo gerą Vyriausybės valią kalbėtis šia tema ir suprasti jos aktualumą. Aš tikiuosi, kad kartu ieškosime visų įmanomų kelių.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nariais siekiame tapti, yra nurodžiusi efektyvinti švietimo išlaidas. O įgyvendinant mokytojų reikalavimus, lyg ir reikėtų papildomai lėšų įlieti į sistemą. Ar tai suderinama?

– Manau, kad nereikėtų priešinti tų dalykų. Įvairūs tyrimai ir įvairios minėtos organizacijos rekomendacijos sako, kad švietimo sistema yra didelė, ji veikia neefektyviai ir kai ji tokia, yra mažos galimybės didinti kokybę, užtikrinti sistemos tvarumą ir konkurencingumą. Todėl, be jokio abejonės, reikia ieškoti resursų ir pačios sistemos viduje, ieškant būdų, kaip efektyviau finansuoti ir valdyti esamą sistemą. Manau, nereikėtų priešinti, kad tai yra kažkokie papildomi reikalavimai, nes resursai būtų vidiniai.

Kita – jeigu visi suvokiame ir priimame, kad švietimas yra prioritetas, tai visiškai nereiškia, kad mažėjant vaikų skaičiui Lietuvoje švietimui finansavimas turėtų mažėti. Švietimo finansavimas turėtų tikri nemažėti, turėtų būti užtikrintas pakankamas tiek pačios švietimo sistemos, tiek mokslo sistemos finansavimas. Lyginant su kaimyninėmis šalimis, panašaus ekonominio išsivystymo šalimis, mes švietimą finansuojame pakankamai gerai, tiesiog labai neefektyviai, tuo metu mokslinių tyrimų finansavimo srityje mes atsiliekame nuo daugelio Europos Sąjungos šalių ir čia yra tikrai labai didelis iššūkis. Žinoma, pirmas kelias yra struktūrinė reforma pertvarkant esamus resursus, siekiant geresnio valdymo, efektyvesnio finansavimo tam, kad tai būtų nukreipta į labai aiškius tikslus tiek švietime, tiek moksle – į kokybę, į tarptautinį konkurencingumą.

– Tai suprantu, kad esate už tai, kad nereikia daugiau pinigų kišti į šitą kojinę, bet reikia kojinę adyti?

– Reikia daryti du dalykus. Pirmas darbas – adyti šitą kojinę, kaip jūs įvardinote, kita – įvertinti pačias jautriausias sritis, kur mes tikrai labai smarkiai atsiliekame. Turint omenyje, kad daugelyje sričių didžiąja dalimi esame finansiškai priklausomi nuo struktūrinių fondų investicijų, žiūrint atsakingai ir suvokiant, kad tos investicijos dabar yra suplanuotos iki 2020 metų, ir naujajame periode jos gali tikrai mažėti, mes turime pasiruošti strategiją, kaip užtikrinti sistemos tvarumą ir kokybę numatant galimą finansavimo mažėjimą iš struktūrinių fondų paramos. Iš principo reikia naujos strategijos ir tam reikia tikrai optimizuoti turimus resursus, ieškoti būtų, kaip išsaugoti, plėtoti turimą potencialą. Čia lengvo kelio nėra.

– Kur vidiniuose resursuose matote taupymo galimybių? Kam skiriame per daug?

– Išties reikia žiūrėti labai detaliai. Skaičiai yra, tiesiog juos reikia inventorizuoti, sudėti į vieną. Sistema yra labai didelė. Būtina pasižiūrėti, kiek daug išleidžiame turto valdymui, administravimui, tai tikrai ta vieta, kurią būtina peržiūrėti. Mūsų finansavimo sistema nemaža dalimi yra orientuota į kiekį, o ne į kokybę, tai yra modelis, kurį reikia peržiūrėti. Šiandien mokinių, studentų skaičius lemia sistemos finansavimą. Natūralu, kad tada dedamos labai didelės pastangos, kad ateitų kuo daugiau mokinių, studentų, bet ar tas modelis leidžia užtikrinti kokybę? Tam reikia finansavimo sistemos pertvarkos, kur aiškus akcentas turėtų būti į keliamas institucijoms tikslus, į laukiamus rezultatus, ir taip finansuoti.

– Kuo galima pakeisti finansavimą paskui mokinį arba paskui studentą?

– Modelių yra labai daug, tikriausiai išradinėti lietuviško dviračio čia nereikia. Mes esame išanalizavę kitų šalių patirtis. Pagrindinis principas turėtų būti didesnė orientacija į rezultatą ir į kokybę, o ne į indėlį. Toks principas turėtų galioti finansuojant tiek bendrojo ugdymo sistemą, tiek profesinio rengimo sistemą, tiek aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sistemą.

– Kaip tai gali praktiškai atrodyti finansuojant mokyklą? Jei mokykla prastai pasirodo tarptautiniuose tyrimuose, gauna mažiau?

– Aš nemanau, kad galima taip primityviai suprasti ir kad mokyklos bendruomenė taip primityviai supranta, kad vien tik padidinsime mokytojams atlyginimus, perskirstysime finansavimą ir staiga pagerės rezultatai. Žinoma, kad reikia užtikrinti deramą finansavimą. Bet kas yra tas deramas finansavimas? Ar suvokiame, kad visiškai skirtingas krūvis tenka mokytojui, kuris dirba su aštuoniais vaikais, ir tam, kuris dirba su 30 vaikų? Visiškai skirtinga situacija yra mažoje kaimo mokykloje ir didelėje didmiesčio mokykloje. Reikia iškoti modelio. Vienas iš svarstomų variantų, kuris šiuo metu ir išbandomas, yra klasės komplekto modelis. Dar nesame sulaukę galutinių bandymo rezultatų, reikia pamatyti jo ir silpnąsias, ir gerąsias puses, išklausyti mokyklų bendruomenių siūlymus, nes jos labai realiai jaučia, kas veikia ir kas neveikia, ir siekti, kad būtų kuo mažiau atskirties. Manau, kad finansavimo modelio išdirbimas, išdiskutavimas su mokyklų bendruomene yra vienas iš pirmųjų darbų.

– Bet klasės krepšelio įvedimas reikštų didesnių resursų įliejimą, nes vien jau tam eksperimentui keliose savivaldybėse reikėjo atseikėti papildomai pinigų.

– Reikia labai atsakingai įvertinti, kiek didėtų lėšų poreikis, nes negalime į finansavimo pertvarką žiūrėti atskirai. Dėl to aš vadinu tai struktūrine reforma, reikėtų žiūrėti komplekte. Viena yra jungtinių mokyklų tinklo kūrimas, kas leistų galbūt efektyviau išnaudoti ir turimą infrastruktūrą, ir spręsti valdymo optimizavimo klausimus, tuo pačiu metu peržiūrėti finansavimo modelį, peržiūrėti mokytojų atlyginimus, taip pat užtikrinant pasirinkimą ir kokybišką turinį. Tiktai šituos dalykus darant komplekte galima rasti sprendimą. Vien finansavimo pertvarka efekto neduos.

– Pakalbėkime apie kai kuriuos Vyriausybės programos punktus. Pavyzdžiui, ar vaikai turėtų pradėti anksčiau lankyti mokyklą? „Valstiečių“ programoje buvo ryžtingesnis pasisakymas už priešmokyklinio ir pradinio ugdymo ankstinimą, dabar Vyriausybės programoje liko aptakesnė formuluotė. Kokia Jūsų pozicija? Ar siūlysite, kad vaikai priešmokyklinį ir pradinį ugdymą pradėtų anksčiau?

– Išties toks siūlymas programoje ir yra. Daugelis tarptautinių tyrimų rodo, kad ankstesnis atėjimas į mokyklą, ankstesnis ugdymas tikrai teigiamai veikia žmogaus raidą, vystymąsi, tokie vaikai greičiau ir sėkmingiau save realizuoja gyvenime. Tačiau suprantame, kad kiekvienas vaikas yra individualybė, kiekviena šeima turi skirtingą supratimą, gyvename laisvoje šalyje ir manau, kad tai neturėtų būti vien sistemos sprendimas, tai yra ir tėvų sprendimas. Siūlymas yra pradėti anksčiau, bet taip pat turėti galimybę rinktis, tuo labiau, kad kiekvieno vaiko, einančio į mokyklą, pasirengimą gali tėvai, mokytojai įvertinti ir priimti sprendimą.

– Kaip mokyklose turi keistis ugdymo turinys, kad tiek pagal tarptautinius tyrimus, tiek pagal egzaminų rezultatus Lietuvos vaikų pasiekimai būtų geresni?

– Čia labai techninis ir specialistams skirtas klausimas. Bendra kryptis, apie kurią kalbama ir programoje – kad turi būti užtikrintas ne vien pakankamas žinių lygis, bet taip pat svarbu be pačių žinių lygio, jų aktualumo ir patrauklumo kalbėti apie bendrąjį išsilavinimą. Visapusiškas asmenybės ugdymas, parengimas gyvenimui, šeimai, pasirengimas būti piliečiu, gyventi šiuolaikiniame pasaulyje – visi šitie dalykai yra labai svarbūs.

Keičiantis gyvenimui, keičiasi ugdymo turinys, keičiasi jo formos ir jų peržiūra yra reikalinga, ir aš manau, kad, kaip ir kokybės siekimas, tai yra nuolatinis procesas.

– Ką galvojate, pavyzdžiui, apie namų darbus? Yra abejojančių, ar tai tikrai koreliuoja su žinių įsisavinimu. Kaip jums atrodytų tokia inovacija kaip jų atsisakymas? O gal Jūs labiau prijaučiate teigiantiems, kad reikia daugiau konservatyvesnių mokymo būdų kaip atpasakojimai, diktantai?

– Visų pirma tai yra mokyklos ir mokytojo atsakomybė. Švietimas yra tokia sritis, kur vieno gero recepto nėra. Žinoma, naujovės turi pasiekti mokyklas, o kaip organizuoja mokytojas veiklą, kas yra namų darbai, kiekvienas mokytojas renkasi, kaip mokyti. Išties, jeigu tai veda į kokybę, jeigu tai veda ne tik į žinių lygį, bet ir į motyvaciją, į vaikų norą mokytis, tai yra gerai. Labai svarbu mokykloje ne tik suteikti žinių, nes mes žinome, kaip žinios greitais sensta, bet pateikti bazinius pagrindus tolimesniam mokymosi procesui, išmokyti mokytis, tai irgi yra labai didelis menas.

Aš tikiu kad yra kūrybingų, inovatyvių mokytojų, kvalifikacijos kėlimo sistema turėtų užtikrinti, kad mokytojas turėtų visas galimybes tiek susipažinti su naujausiais mokymo metodais, tiek naujomis žiniomis. Tam yra numatoma remti aktyvesnį mokyklų, mokytojų bendradarbiavimą tiek su aukštosiomis mokyklomis, tiek su tyrėjais, įvairių visuomeninių sričių atstovais. Svarbu, kad turime puikių pavyzdžių, mokyklos yra skirtingos, ir toms mokyklų bendruomenėms, kurioms puikiai sekasi, galima suteikti daugiau savarankiškumo, jos gali tapti geraisiais pavyzdžiais ir skleisti patirtį kitoms mokykloms. Pasitikėjimo mokykla turėtų būti daugiau.

– Receptų ir ministerijos nenuleidinėsite? Pačios mokyklos turi išsirinkti, kuo sekti, kokiais pavyzdžiais vadovautis?

– Iš ties ministerija formuoja politiką ir turi nurodyti bendrą kryptį švietime, švietimui keliamus tikslus, ir užtikrinti, kad mokyklos turėtų galimybę to siekti.

– Ar jūs manote, kad mokyklose šiandien yra normalus krūvis vaikams?

– Tik subjektyviai galiu atsakyti į šį klausimą, jei remsiuos savo vaikų pavyzdžiu. Mano vaikai labai aktyvūs, mes viską spėjam. Bet kiekvienas vaikas yra individualus. Vienam tai yra labai didelis krūvis, kiti mano, kad galbūt labai lengva mokytis. Tas krūvis turi būti subalansuotis, aišku, jaunam žmogui ne vien mokykla yra gyvenimas, reikia turėti laiko ir laisvalaikiui, vystyti kitus užsiėmimus, hobius, galiausiais bendrauti su šeima ir draugais. Jeigu tam laiko nebelieka, tada tikrai yra labai liūdna.

– Nuo mokyklų pereikime prie vėlesnio mokymosi. Koks bus valdžios indėlis, kad aukštosios mokyklos jungtųsi, tektų potencialą?

– Labai svarbu sutarti, ko mes tikimės iš universiteto ir kas yra universitetas. Šiandien galioja strategija „Lietuva 2030“, kur yra labai aiškiai pasakyta, kad mes siekiame kokybiško, tarptautiškai konkurencingo aukštojo mokslo, mes siekiame stiprių institucijų, kurios yra patrauklios, konkurencingos tarptautiniame lygmenyje, kur vykdomi aukščiausio lygmens moksliniai tyrimai, kur vykdomos mokslu grįstos studijos. Jeigu mes sutariame, kad tai yra universitetas, būdama maža šalis, turėdama ribotus resursus, taip pat turėdama, kaip sako daugelis ekspertų rekomendacijų, fragmentuotą sistemą, mes turime rasti kelią, kaip tokias institucijas Lietuvoje ir puoselėti. Kartu labai aiškiai noriu pasakyti, kad universitetas, kolegija, mokykla nėra pastatas, tai yra bendruomenė, mažėjant institucijų skaičiui, nereiškia, kad turi mažėti akademinė bendruomenė. Ji tiesiog turi būti sutelkta, jai turi būti sudarytos geresnės sąlygos vystyti savo veiklą kokybės link.

– Formuoti viziją, kryptį, sutarti dėl lūkesčių aukštajame moksle, dėl rezultatų. Kas yra aukštosios mokyklos veiklos rezultatas? Tai sėkmingai save gyvenime realizuojantis žmogus, absolventas, taip pat moksliniai tyrimai, kurie yra vykdomi tarptautiškai aktualiomis kryptimis, tenkina valstybės poreikius. Tai jeigu tokių rezultatų tikėsimės iš aukštųjų mokyklų, turime jas finansuoti už šiuos rezultatus. Natūralu, kad tokius svertus valstybė ir turi – brėžti viziją, kelti kokybės reikalavimus ir skirti finansavimą tiems reikalavimams pasiekti.

– Manau, kad jei nėra pajėgumų ir galimybių sutelkti potencialą šiems keliamiems sutartiems rezultatams užtikrinti, natūralu, kad tai ir nėra universitetas. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad kita veikla nėra reikalinga. Ta pati EBPO organizacija vienu iš didesnių priekaištų Lietuvai švietimo ir mokslo srityje įvardija darbo rinkos pasiūlos ir paklausos neatitiktį. Aukštasis mokslas Lietuvoje yra tikrai labai didelis sektorius, mes turime labai daug išsilavinusių žmonių, bet labai gaila, kad daug išsilavinusių žmonių, turėdami universitetinį išsilavinimą, neranda darbo rinkoje darbo vietų, kur to išsilavinimo reikėtų. Dėl to reikia galvoti apie sistemos subalansavimą.

– Tam, kad užtikrintume studijų kokybę, turėtų ateiti žmonės, kurie yra pasirengę studijuoti.

– Atsakykme sau į klausimą – ar turėtų į universitetą stoti žmogus, kuris arba pačiais prasčiausiais balais išlaikė valstybinius egzaminus, arba net jų neišlaikė?

– Praeitą savaitę universitetų rektoriai pareiškė poziciją, kad minimali kartelė, kurią ketina kelti universitetai stojantiesiems, būtų 2,5 balo. Tokia yra šiandien universitetų ambicija, ar jinai yra pakankama – aš manau, kad jeigu mes kalbame, jog universitetų absolventai dirbtų darbą, kuriam reikalingas universitetinis išsilavinimas, ir pagal tai finansuosime universitetus, tada universitetai suinteresuoti priimti tik geriausius.

– Ar kartelė į universitetus galėti griežčiau kilti įstatymu ar Vyriausybės sprendimu, nelaukiant, kol valią pareikš patys universitetai?

– Šiuo metu kaip tik dėliojame ir svarstome. Tai yra susiję ir su universitetų finansavimo klausimu, koks modelis galėtų būti geriausias. Manau turėsime daug aktyvių diskusijų su universitetais, su kolegijomis. Neabejoju, kad jei sutarėme, kad tikslas yra kokybė, tai sprendimą ir rasime.

– Aš manau, kad diskusijos apie švietimą ir švietimo kokybę – visada besitęsiančios, bet ko labai linkėčiau visiems – užbrėžti labai aiškią kryptį ir sudėlioti žingsnius, kaip link to eiti. Tikrai visų darbų nuveikti yra neįmanoma, bet galima susidėlioti, kur einame, kodėl einame ir ką turime padaryti, kad ten ir nueitume.