Šiek tiek anksčiau truputį mažesnę kompensaciją prisiteisė buvęs savivaldybės Komunalinio ūkio skyriaus Miesto tvarkos priežiūros poskyrio vedėjas R.Rutavičius – jo grąžinimas į darbą savivaldybei kainavo apie 87 tūkstančius eurų.
Atrodytų, kad gal jau neverta dar kartą grįžti prie senos, iki šiol prastą kvapą net ir tiesiogine prasme skleidžiančios tupyklos istorijos. Tegul 153 tūkstančius eurų kainavęs konteineris ramiai baigia rūdyti, o Kaunas toliau tvarkosi.
Tačiau kaip paaiškinti kur nors miesto pakraštyje prie duobėtos gatvės gyvenančiam ar vandenį kibiru iš šulinio semiančiam kauniečiui, kodėl jo svajonės apie patogumus atidedamos kuriam laikui, nes iš miesto biudžeto teks sumokėti už nevykusios tupyklos statybų istorijos tęsinį.
Tačiau Temidė, priėmusi tokį sprendimą, čia niekuo dėta. Užtenka būti baigus bent vidurinę mokyklą, kad suvoktum: tai buvusių miesto vadovų ir jų komandos teisinio neraštingumo, o gal tiesiog populistinio sprendimo, norint papudruoti savo veidą, rezultatas.
Neteko girdėti, kad savivaldybėje kuriuo nors metu būtų panaikinti teisininkų etatai. Priešingai – tam tikrais atvejais net papildomai tekdavo sumokėti advokatams, kad šie rūpintųsi savivaldybės reikalais.
Paaiškėjus skandalingoms tualeto statybos aplinkybėms, tuometinė Kauno valdžia žūtbūt norėjo surasti kaltininką ir bent tokiu būdu miesto gyventojams parodyti, kad griežtai kovojama su netinkamai pareigas atliekančiais valdininkais.
Galbūt šie tikrai priėmė ne pačius geriausius sprendimus ir neužkirto kelio Kauną pašaipų taikiniu pavertusiam projektui, tačiau niekas neįtikins, kad apie tai nežinojo miesto vadovai, kurie ir turėjo palaiminti sumanymą.
Bent jau paprastas smalsumas turėjo paskatinti juos pasidomėti, kaip tas statinys įsikomponuos Kauno senamiesčio fone ir kiek kainuos ši kompozicija.
Užuot viešai prisipažinę, kad šįkart susimovė, miesto vadovai suskubo ieškoti kaltininkų ir juos surado, tačiau darbo netekę žmonės nusprendė ginti savo teises, mat skandalinga tualeto statybos istorija teisme subliuško.
Buvusiems miesto vadovams dar labai pasisekė, kad šie žmonės teisme neatskleidė visų aplinkybių. Jeigu jie prabiltų, kauniečiai turbūt sužinotų labai pikantiškų detalių, kaip savivaldybėje laiminami projektai ir lengva ranka žarstomi mokesčių mokėtojų pinigai.
Visi su šia istorija susiję valdininkai negalėjo ar nenorėjo pasakyti, kas tualetui parinko dabartinę vietą ir leido statyti visiškai kitokį statinį, negu iš pradžių buvo planuota. Kaip įprasta tokiais atvejais, visi politikai neigė savo kaltę ir įžvelgė oponentų klastą.
Įspūdingą pinigų sumą kainavęs tualetas trejus metus stovėjo nenaudojamas ir, tik teismui pripažinus statinio teisėtumą, buvo perduotas naudoti savivaldybės įmonei „Kauno švara“, prižiūrinčiai ir kitus mieste veikiančius viešuosius tualetus.
Brangiajam statiniui jau tuomet reikėjo remonto, mat vandalai išdaužė visus keturis langus. Ištisą parą veikiantis vadinamasis auksinis tualetas – vienas lankomiausių mieste, tačiau žiemą kartais per naktį ten neužsuka nė vienas žmogus, todėl pajamos nepadengia išlaidų.
Taigi bendra auksiniu praminto tualeto projekto sąmata po Aukščiausiojo teismo sprendimo padidėjo iki 352 tūkst. eurų. Už tokią sumą galima būtų Kaune nupirkti 5–7 padorius butus arba tiek pat naudotų autobusų, kurie dar kelerius metus riedėtų miesto gatvėmis.
Blogiausia yra tai, kad šis tualetas yra susidėvėjęs ir greitai bus netinkamas naudoti, mat statinio apatinė dalis visiškai surūdijusi. Remontas tik dar labiau padidintų šio visiškai nevykusio projekto sąmatą.
Vis dėlto ji dar turbūt padidės, mat miesto valdžia prabilo apie sumanymą surengti teatralizuotą akciją, kurios metu kranas tualetą nukeltų, suspaustų, išvežtų į metalo laužo supirktuvę ir jis pagaliau būtų užmirštas visiems laikams.
Kalėdų proga toks renginys netinka, tačiau pavasarį vyksiančiai Kauno dienų šventei – pats tas.
„Laikinoji sostinė“
