Į Vilnių susiruošusi kultūros projektų rengėja iš Egipto Marina Adel apsirengė savo šilčiausiais drabužiais.
Tačiau vos išlipusi iš lėktuvo ji suprato, kad lietuviškai žiemai jie visiškai netinka. Kai ji atvyko, Vilniaus gatves buvo nuklojęs storas sniego sluoksnis – 26 metų moteris jį pamatė pirmąkart.
– Koks įspūdis buvo pirmą kartą atvykus į tikrą, jums nematytą žiemą?
– Anksčiau šiek tiek sniego buvau mačiusi Vokietijoje, bet jis vos dengė asfaltą.
Tiek daug sniego Vilniuje pamačiau pirmą kartą. Labai gražu, kai visur balta, bet geriausia tuo grožėtis pro langą.
Kaire šalčiausiomis žiemos dienomis temperatūra gali nukristi iki 7 laipsnių šilumos, todėl drabužiai, kuriuos vilkėdama čia atvažiavau, pasirodė visiškai netinkami.
Todėl Goethe’s instituto, į kurį atvykau, darbuotojos man paskolino storą šaliką ir pirštines. Iš pradžių per sniegą ir ledą buvo sunku net eiti, visur slidinėjau.
Dar vienas mane nustebinęs dalykas – tamsa.
Žiemą pas jus vėlai švinta ir labai anksti temsta, Egipte švinta labai anksti.
Tačiau Vilniuje labai justi artėjančių Kalėdų nuotaika – išpuoštos vitrinos, šviečia girliandos, kavinėse stovi eglutės. Egiptas – musulmoniška šalis, ten nieko panašaus nėra.
– Ką veikiate Vilniuje?
– Atvykau į Goethe’s instituto rengiamą kultūros projektą „Carte Blanche Kairas Vilniuje“.
Prieš tai keletas žurnalistų iš Lietuvos buvo atvykę į Kairą. Mes lankome parodas, rengiame diskusijas, kūrybines dirbtuves Vilniaus moksleiviams.
– Kaip jaučiatės atvykusi į nedidelį Vilnių iš didžiulio Kairo?
– Manau, kad atvykti iš didelio miesto į mažą – lengviau, nei pirmą kartą patekti į didžiulį miestą. Nedideliame mieste visur gali nueiti pėsčiomis, viską lengva pasiekti. Vilniaus centrą įmanoma apeiti per keliasdešimt minučių.
Bet norint gerai pažinti miestą, reikia jame praleisti ilgiau nei dvi savaites. Per tiek laiko galima daug ką pamatyti, bet neužtenka laiko visko pajusti.
Nors Vilnius atrodo labai nedidelis, mane stebina, kiek kultūros renginių čia vyksta.
– Kokį įspūdį jie paliko?
– Prieš keletą dienų buvau Nacionaliniame dramos teatre, šįvakar eisiu į operą. Girdėjau, kad Nacionalinio operos ir baleto teatro interjeras labai įspūdingas.
Gaila, kad teatre spektaklis buvo lietuvių kalba. Aktoriai vaidino puikiai, bet spektaklio turinį bandžiau suprasti tik iš jų veiksmų. Manau, teatre tikrai reikėtų titrų.
Man labai patiko, kad į teatrus, muziejus ir parodas ateina daug šeimų: vilniečiai muzikos klausosi ir paveikslus apžiūrinėja kartu su vaikais.
Daugybę žmonių mačiau ir vienoje bažnyčioje – tai taip pat mane nustebino.
Žinoma, aplankiau ir „Lietuvos ryto“ dienraščio fotografo Ramūno Danisevičiaus parodą apie Kairą.
Daug jo nuotraukų jau buvau mačiusi internete. Man labai patinka jo stilius, pastebėtos detalės, bet visko neįmanoma sutalpinti į vieną parodą. Tai juk Kairas, kuriame visko tiek daug.
– Pati domitės fotografija?
– Man tai labai patinka. Kai buvau moksleivė, fotoaparato nepaleisdavau iš rankų, bet vėliau susidomėjau kitais dalykais.
– Ką fotografavote viešėdama Vilniuje?
– Mačiau daug gražių vaizdų, bet fotografuoti lauke labai šalta. Atvykusi į kurį nors užsienio miestą mėgstu tiesiog vaikščioti ir dairytis, bet dabar mane varžo oro sąlygos.
Mano nuotraukose bus sniego, Šv.Onos bažnyčia, daug kitų gražių pastatų ir, žinoma, maisto.
– Kaip sekėsi bendrauti su vilniečiais?
– Nemokant kalbos užsienio šalyje bendrauti sunku.
Bet Vilniuje, kaip ir bet kuriame kitame mieste, nemažai jaunų žmonių moka anglų kalbą. Jei pasiklystu, visada kelio klausiu jaunimo.
Tik Vilniaus gatvėse pasigedau dvidešimtmečių ir panašaus amžiaus jaunuolių. Dažniau matau gatvėmis vaikštančius ir besibūriuojančius maždaug 30 metų žmones. Nežinau, tai gerai ar blogai, bet man susidarė toks įspūdis.
Kūrybinėse dirbtuvėse teko daug bendrauti su Vilniaus licėjaus moksleiviais.
Įsitikinau, kad, nepaisant skirtingų valstybių, kultūrų ir išsilavinimo, sprendžiamos tos pačios problemos.
– Kokį įspūdį paliko lietuviškas maistas?
– Man labai patiko sriubų įvairovė, nes jas labai mėgstu. Burokėlių sriubą valgiau daug kartų, bet neteko pabandyti šaltibarščių, nes valgyti šį patiekalą dabar per šalta.
Būdama Kaune apsilankiau populiariame lietuviškos virtuvės restorane – mėsą valgau retai, todėl paragavau cepelinų, bulvinių blynų ir man visai patiko.