Vieni sako, jog ši legenda sutapo su Kristaus gimimu Betliejaus žemės ūkio paskirties statinyje, kiti – esą čia tiesiog sena pasaka apie saulėgrįžos stebuklą, o treti linkę viską suversti G.Orwellui ir jo „Gyvulių ūkiui“.
Kad ir kaip būtų, pabandykime apsimesti, kad tai – ne pasaka, ir įtempę per metus nukankintos fantazijos likučius įsivaizduokime tokį gyvulių pokalbį tvarte.
Karvė (toji pati, kuri nesupranta žiemos ir vasaros laiko sukaliojimo) liktų ištikima sau ir dabar nebesuprastų viso tautinių kostiumų vajaus. Net minimaliai bendraudama su šeimininkų sūnumi ji gerai suprato, kad tautinis kostiumas būtų paskutinis dalykas, ko vaikis prašytų laiške Kalėdų Seneliui. Dar labiau karvė nesuprastų, kodėl Juozas ir kodėl Statkevičius. Gal todėl, kad savo naujausią kolekciją pristatė ant šiaudais dekoruoto podiumo? Galbūt. Negi supaisysi tuos menininkus ir ūkininkus.
Višta, kaip kiaušinius dedantis ūkio subjektas, negalėtų atsitraukti nuo trumpam atidėtos šaldytų kiaušialąsčių temos. Jai, kaip šiek tiek genetikos uosčiusiai mamai, norėtųsi sužinoti, kokios vis dėlto buvo priimtos tos pataisos ir ar šiuo metu kas nors užsiima šaldytų embrionų eksportu, nes kovojant su tuo buvo sulaužyta tiek iečių Seime ir už jo ribų. Nes jai asmeniškai daug aktualesnis būtų šaldytų vištų importas, reiškinys, prasilenkiantis su bet kokiais etikos standartais.
O avinas būtų visiškai sutrikęs dėl siūlomų akcizų alkoholiui politikos. Ginkdie, nesupraskite klaidingai – avinas jokiu būdu nėra tautos girdymo šalininkas, netgi atvirkščiai: jis pats spėjo kelis kartus įsitikinti, koks kietas yra bato padas, kai jo nešiotojas gerokai įkaušęs. Bet net avinas kraipo savo raguotą galvą girdėdamas, kad nieko nesiruošiama daryti su spirituotais ir chemizuotais šamarliakais, o verčiau bus apmokestinti laipsniai, kad ir ką tai reikštų. Avino galva, jo šeimininkas ir taip visuomet renkasi gėrimus pagal euro ir promilės santykį, todėl jei bus prievarta ginamas link valdiškos degtinės, į tai atsakys namine.
Avinui pultų pritarti žąsinas – jis viena ausimi girdėjo, kad per visą kraštą bus tik 50 specializuotų alkoholio parduotuvių, o licencijos joms bus dalijamos lyg loterijos, lyg aukciono būdu. Tai jis turįs klausimą visam tvartui – ar jis, žąsinas, galėtų dabar įsteigti savo UAB, dalyvauti tokioje loterijoje, o laimėtą licenciją sėkmingai perparduoti kokiam nors dideliam koncernui? Į tokį sudėtingą klausimą niekas nerastų atsakymo, tik visi choru padūsautų – aiškink tu žmonėms, aiškink, o jiems bet kokie aiškinimai kaip nuo žąsies vanduo.
Čia sukrustų šuo. Jam įdomu, kur pasibaigia aiškinimas ir kur prasideda garbės ir orumo įžeidimas. Sakysime, jei jis, neduokdie, apsimiegojęs aplotų šeimininką – čia dar konstruktyvi kritika ar jau orumo įžeidimas, už kurį šeimininkas galės prisiteisti apvalią sumelę? Ir šeimininkas – viešas asmuo ar nelabai? Kadangi balotiravosi į Seimą, o tai jau kaip ir viešas, bet kadangi nepateko, tai gal nelabai?
Kiaulė tuo metu nutrauktų šį retorinį šuns amsėjimą ir pasuktų diskusiją jai itin rūpimo klausimo link – kaip bus su kultūra? Ta prasme labai gražu, kad vėl atsisukta veidu į šį nuostabų dalyką, bet kokia kultūra bus skatinama? Aukštoji ar sermėginė? Tikroji ar imitacinė? Menas ar popsas? Pavyzdžiui, reikliai ir principingai degloji klaustų, ar tie patys karvės paminėti tautiniai kostiumai pypliams po dvidešimt eurų yra kultūrinis klausimas ar labiau kompensacija už šildymo lengvatos panaikinimą? Maždaug – su tautiniu kostiumu ne tik gerti nesinorės, bet ir šilčiau bus?
Pagaliau ožka pateiktų jau visiškai konceptualų klausimą: kodėl taip yra, kad iš pažiūros tarsi ir protingi žmonės, o ima ir nusišneka iš karto keliomis temomis? Ir ne tik Kūčių naktį, bet ir ištisus metus. Ir čia dar tik pradžia, laukia ištisi ketveri tokių kalbų metai.
Ką padarysi – padūsaus gyvuliukai, homo sapiens, evoliucijos kopėčių aukščiausias laiptelis.
Jiems gi viskas galima. Ir eis miegoti džiaugdamiesi, kad rytoj kalbos dovana dings ir nebereikės burnos aušinti tokiais programiniais klausimais.