Lietuvos moksleivių žinių lygis kasmet vis žemesnis, o kai kuriose vietovėse tiesiog tragiškas. Tokią nerimastingą žinią neseniai pasiuntė abiturientų balus ir mokyklų reitingus sumuojantys specialistai. Kaip jau įprasta, šįmet rezultatai prastesni nei pernai. O kitąmet, tikėtina, jie bus dar blogesni.
Skaičiai surikiuoti, atsilikėliai įvardyti, pirmaujantiems paplekšnota per petį. Dar padūsauta, esą jaunoji karta nebenori mokytis, o ir šiaip visuomenė kažkokia atsilikusi.
Vis dėlto gal ne viskas yra taip tirštai juoda, kaip galėtų pasirodyti žvelgiant į tuos plikus skaičius? Kas lemia šitokius reitingus, kokie procesai bręsta sėdinčiųjų klasėse galvose?
Bendruomenes sudaro skirtingi individai, mūsiškė – ne išimtis. Yra dvi mažumos – vieni talentingi, kiti turi specialiųjų poreikių. Tačiau dauguma – vidutiniokai, su kuriais reikia dirbti, taisyti jų namų darbus, gebėti sudominti savo dėstomu dalyku. Visa tai nelengva padaryti šiais informacinių technologijų proveržio laikais, kai sutelkti dėmesį darosi sunku net suaugusiesiems. O ką jau kalbėti apie jaunus protus.
Kokios priežastys lemia tokius reitingus? Pirmoji – atgyvenęs, bet vis dar vyraujantis požiūris į patį mokymo procesą. Per egzaminus prireikia ne tik atmintinai iškaltų žinių, bet ir kritinio mąstymo, gebėjimo suvokti ir interpretuoti tekstą. Deja, lietuviškose mokyklose retai kur sutiksi specialistą, galintį tai suteikti mokiniui, skatinantį diskusijas, nebijantį eksperimentų, žadinantį smalsumą ir pastangas savarankiškai mąstyti.
Nuo seno vyrauja kitas požiūris: „Turiu parengti auklėtinį egzaminams.“ Štai to sustabarėjusio „parengimo“ apvytę vaisiai ir krinta nuo pasiligojusio mokslo medžio, baugindami vis prastesniais pažymiais ir gausinantys mažaraščių piliečių gretas.
Mokymo procesui daug įtakos turi ir pačių mokytojų požiūris į savo profesiją. Taip, jų algos toli gražu dar nesiekia ES vidurkio, bet pasaulyje juk yra daugybė gerokai skurdesnių šalių. Pagal tokią logiką tose vietose vaikai iš viso neturėtų būti mokomi, nes atlygis ten dar labiau žemina jų mokytojų orumą.
Kita svarbi šio reiškinio priežastis yra Lietuvos mokyklose dirbančių specialistų profesinis pasirengimas. Apie pusę jų visiškai nemoka anglų kalbos, o jaunesni jau nesupranta net ir rusiškai.
Nemokėdami užsienio kalbų tokie mokytojai apsiriboja lietuviškoje pedagoginio švietimo įstaigoje įkaltomis žiniomis. Jie neskaito naujos profesinės literatūros, nesidomi pasaulinėmis naujovėmis, kitaip tariant, netobulėja.
Lietuva išmoko puikiai išleisti ES fondų lėšas, o švietimo sritis – ne išimtis. Mokyklos aprūpintos naujausia metodine medžiaga, kompiuteriais, laboratorine įranga.
Bet kam reikalinga kad ir išmanioji lenta, jei mokytojas tik miglotai nutuokia apie jos veikimo principus ir bijo net prisiliesti, kad nesugadintų? Tokių apdulkėjusių išmaniųjų lentų (ir neišmanių pedagogų) apstu ne tik kaimiškų vietovių mokyklose.
Trečioji blogų reitingų priežastis yra patys reitingai. Mokyklų finansavimas priklauso nuo to, kiek moksleivių ją lanko, o kai yra pasirinkimas, daugiau jų renkasi tas, kurių aukštesnis reitingas.
Tad vaikydamiesi įvaizdžio kai kurių mokslo įstaigų vadovai baigia išnaikinti pačią mokslo, smalsumo, žinių siekimo dvasią ir rengia kažkokius robotus.
Tačiau principas „iškaliau, atsiskaičiau, pamiršau“ akivaizdžiai nebeveikia.
Žinių įgijimo procesas keičiasi sparčiai ir esmingai, o laimi tie, kurie prisitaiko pirmi. Bet Lietuvoje šie procesai vis dar šmėžuoja ties horizontu.
Tad ką daryti? Matyt, pradėti reikia nuo silpniausios švietimo sistemos grandies – mokytojų.
Galų gale pabandyti įtvirtinti tai, ką kitos šalys jau seniai turi. Suteikti galimybę gauti dvigubą aukštąjį išsilavinimą tiems specialistams, kurie studijų metu pajunta, kad galėtų tapti mokytojais, – imtų rinktis pedagogikos kreditus studijuodami pas geriausius savo srities dėstytojus, o po penkerių metų gautų, pavyzdžiui, fizikos ir pedagogo magistro akademinį kvalifikacinį laipsnį.
Tai būtų valstybės finansuojamas studijų modelis, o ne mokamos papildomos studijos baigus pagrindines studijas, kaip yra dabar.
Be to, būtina pradėti reikalauti iš mokytojų realaus, o ne butaforinio užsienio kalbos mokėjimo tikrinant žinias tarptautinio standarto testais. Tik šitaip bus galima užtikrinti, kad jie nuolat tobulės ir pagaliau įsitrauks į pasaulinius profesinių žinių dalijimosi procesus.
Aišku, nuo kalbų prie darbų pagaliau reikia pereiti pertvarkant ir aukštąjį mokslą, pripažįstant, kad mūsų šaliai kelių universitetų visiškai pakaktų.
Juk per kelis dešimtmečius laisva ranka į visas puses taškomi aukštojo mokslo diplomai sukūrė vietinės reikšmės fenomeną, kai oficialiai turėdami kone didžiausią piliečių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, nuošimtį visoje ES vis dažniau susiduriame su kvalifikuotos darbo jėgos stygiumi.
Valstybės sėkmę lems ne popieriniai diplomai, o tikros žinios, kurios tampa vis lengviau pasiekiamos jų trokštantiems.
