63 metų vilnietis J.Dautartas dar kietai miegojo, kai ankstų sekmadienio rytą suskambo jo telefonas.
Atsibudęs ir išvydęs praleistą skambutį buvęs Seimo narys nustebo, kad taip anksti skambinta iš nežinomo numerio, todėl pabandė perskambinti. Bet į skambutį niekas neatsakė.
Apie 9 valandą režisieriaus telefone vėl įsižiebė tas pats numeris – paskambinęs vyras kalbėjo lėtai ir atsargiai.
J.Dautartas dabar įsitikinęs, jog pirmiausia buvo bandoma išsiaiškinti, kokia kalba yra jo gimtoji. Pašnekovas ištardavo po kelis žodžius: tai rusiškai, tai lietuviškai, bet abiem kalbomis –
su akcentu.
Balsas buvo maždaug 40 metų vyro: žemas, ramus, solidus.
„Noriu pasišnekėti“, „atsitiko bėda“, „atsitiko toks dalykas“, „vy menia ponimajete“ (išvertus iš rusų k. – „jūs mane suprantate“).
Pareigūnai taip ir neskambino
Akimirksniu supratęs, kad kalba su telefoniniu sukčiumi, J.Dautartas skubiai nutraukė pokalbį ir paprašė paskambinti vėliau – esą neturįs laiko kalbėtis.
Pertraukos reikėjo paskambinti policijai. J.Dautartas žinojo tik vieną telefono numerį – 112.
Paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą jis prisistatė, papasakojo apie skambutį ir pasisiūlė įvilioti sukčius į spąstus: „Tikrai noriu juos pričiupti, jie man netrukus skambins, prašau perduoti policijai, kad susisiektų su manimi.“
Po pusvalandžio sukčiai vėl paskambino: „Atsitiko bėda, tai liečia jus.“ Buvo kalbama apie režisieriaus sūnų.
Kadangi vis dar laukė policijos skambučio, J.Dautartas vėl paprašė sukčių paskambinti vėliau – šį kartą po valandos. Jis neabejojo, kad sutikęs su aferistų sąlygomis tikrai būtų juos pričiupęs.
Bet policija taip ir nepaskambino – nei tą, nei kitą dieną. Nebeskambino ir sukčius.
Neslėpė nusivylimo
„Policija prarado progą sučiupti nusikaltėlius. Tikrai būčiau juos pagavęs, net ketinau duoti savo pinigų“, – aiškino režisierius.
Prieš keletą metų sukčiai J.Dautartui skambino Seimo nario telefonu, todėl jis buvo supykęs, kad nusikaltėliai ir toliau nevaržomai siautėja.
Režisierius neslėpė nusivylimo: ko vertos kalbos apie piliečių visuomenės kūrimą, jei policija visiškai nereaguoja į žmonių norą padėti?
Galėtų vaidinti teatre
Iš šios istorijos J.Dautartas suvokė, kad sukčiai – geri psichologai. Jam skambinusio žmogaus tembras – išskirtinis.
Žmogui, turinčiam tokį malonų balsą, tiktų dirbti teatre arba radijuje. Be to, jis savimi pasitikintis, atsargus, kalba be galo įtaigiai.
„Hamleto neduočiau jam vaidinti, bet Laertą patikėčiau“, – juokėsi J.Dautartas.
Hamleto draugo Laerto vaidmuo iš legendinės Williamo Shakespeare’o pjesės yra ne toks svarbus kaip Hamleto.
Kodėl ne Hamletą? „Nes manęs neapgavo“, – šyptelėjo patyręs teatro žmogus. Jis pripažino, kad kalbėjo su tikru profesionalu.
„Manau, kad su telefoniniais sukčiais pirmiausia turi kovoti piliečiai.
Kol visuomenė manys, kad nukenčia tik žiopliai, ir jaus pranašumą prieš aukas, šio slibino galvos ataugs, kad ir kiek jas kapotum.
Sukčiai sparčiai dauginasi, tad labai sunku suprasti, kodėl policija nenori piliečių pagalbos“, – kalbėjo J.Dautartas.
Informacija policiją pasiekė
Paprašytas „Lietuvos ryto“ Bendrojo pagalbos centro atstovas Tadas Maroščikas išsiaiškino, jog gruodžio 11 dieną 10 val. 11 min. vyras telefonu pranešė, kad jam skambina sukčiai ir prašo pinigų, nes jo sūnų esą ištiko nelaimė.
Ši informacija buvo perduota policijai, o ji patvirtino ją gavusi – esą toliau su informacijos pranešėju bendravo policijos budėtojai.
T.Maroščiko teigimu, panašių skambučių Bendrasis pagalbos centras per dieną sulaukia apie dešimt.
Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis patikino, kad gavęs pranešimą apie telefoninius sukčius Vilniaus 2-ojo policijos komisariato budėtojas jam skambino gal dešimt kartų, bet niekas neatsiliepė.
Esą skambinta ir kitą dieną – vėl nesėkmingai. Niekas neatsiliepė.
Tai išgirdęs J.Dautartas tiktai šyptelėjo – tomis dienomis jo telefone neužfiksuota nė vieno skambučio iš policijos.
Domina tik telefono numeris?
J.Dautarto iniciatyva padėti sugauti telefoninius sukčius iš pradžių nustebino R.Matonį – policija esą gaudo ne pavienius sukčius, o jų gaujas: „Mums svarbu nustatyti visą nusikaltimo grandinę, o ne sulaikyti niekuo dėtą žmogų, kuriam gatvėje kas nors pasiūlė nueiti paimti pinigų, o po kelių minučių juos atėmė.“
Tiesa, kiek vėliau R.Matonis pasitaisė – žmonių pagalba demaskuojant telefoninius sukčius pareigūnams reikalinga. Ypač domina nusikaltėlių telefono numeris. Tuomet policija užblokuoja jį, tad daugiau iš jo apgauti neįmanoma.
Policijos pergalė prieš sukčius
– Kaip policijai apskritai sekasi kovoti su telefoniniais sukčiais? – „Lietuvos rytas“ paklausė R.Matonio.
– Per vienuolika šių metų mėnesių tokių nusikaltimų ištirta trečdaliu daugiau nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį.
– Ar iš tiesų visi telefoniniai sukčiai – kaliniai?
– Kiek buvo didžiųjų bylų – beveik visi įtariamieji buvo iš įkalinimo įstaigų.
– Kaip patartumėte apsisaugoti nuo telefoninių sukčių?
– Pirmiausia reikia pabrėžti, jog dažnas žmogus, pakliuvęs į sukčių rankas, irgi kaltas. Juk aferistai ragina jį daryti nusikaltimą – duoti pinigų, už kuriuos būtų galima su kuo nors „susitarti“, „papirkti“.
Daugelio civilizuotų šalių gyventojams net nekiltų minties sumokėti pareigūnui, kad jis padarytų ką nors neteisėto.
Lietuvoje vis dar manoma, kad kam nors paskambinus, kam nors ką nors nuvežus bus lengviau.
Todėl pirmiausia reikėtų atsikratyti tokio mąstymo.
– Kaip pastaruoju metu elgiasi telefoniniai sukčiai, gal griebėsi naujų metodų?
– Anksčiau dažniausiai būdavo pasakojama istorija, jog avarijoje žmogų sužalojęs giminaitis prašo pinigų, kad būtų galima susitarti su nukentėjusiuoju ir bylą nutraukti. Paimti pinigų ateidavo sukčių pasiųstas žmogus.
Dabar vis dažniau nusikaltimai perkeliami į elektroninę erdvę. Vis rečiau vaikštoma į namus paimti pinigų.
Nebėra tiesioginio kontakto – išviliojami asmens duomenys, sąskaitos numeris, prisijungimo kodai ir pasisavinami pinigai.
Ypač populiaru aiškinti, kad skambinama iš Lietuvos banko, – atseit darbuotojai pastebėjo, jog per jūsų sąskaitą yra plaunami pinigai.
„Padiktuokite duomenis, tada mes sustabdysime pinigų plovimą ir toliau galėsite naudotis savo sąskaita“, – aiškina sukčius.
Po to esą sujungiama su banku, pasigirsta iš anksto įrašytas banko atsakiklio įrašas – prašoma palaukti.
Tada balsą pakeitęs sukčius kalba kaip banko tarnautojas. Abejingai paklausia vardo, pavardės, liepia padiktuoti duomenis. Po to iš jūsų sąskaitos iškeliavę pinigai per kelias minutes išgryninami.
Lengvatikius reikia daugiau šviesti
Marius Laurinaitis
Mykolo Romerio universiteto lektorius
„Telefoninis sukčiavimas – sparčiai pasaulyje plintanti nusikaltimų rūšis.
Statistiką apie tokios rūšies nusikaltimus nuolat pateikia tik Didžioji Britanija ir JAV. Iš jų pranešimų matyti, kad „kvailių medžioklė“ kasmet sparčiai plečiasi.
Toks sukčiavimo būdas ypač paplitęs Japonijoje ir kitose Azijos šalyse, kur visuomenė sensta. Japonų senoliai apgaudinėjami panašiomis istorijomis apie nelaimės ištiktus giminaičius kaip ir Lietuvoje. Tiesa, pinigų prašoma ne tam, kad būtų papirkti pareigūnai.
Nusikaltimai yra dviejų rūšių – žemo ir aukšto technologinio lygio. Lietuvoje kol kas telefonu paplitusi žemo intelektinio lygio medžioklė, dar vadinama „Surask durnių“. Tačiau atsiranda ir aukšto intelektinio lygio apgavysčių apraiškų – klastojami interneto tinklapiai, vagiama tapatybė.
Užsienyje šiam reiškiniui net prigijo terminas, kilęs iš angliškų žodžių junginio „phishing“ („slaptažodžio žvejyba“).
Visur naudojamasi panašiomis istorijomis. Pagalvojus būtų nesunku sukurti ir naujų, bet kam stengtis, jei puikiai kimba ir ant senų. Bet akimirksniu reaguojama į naujus dalykus. Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo staigiai sureaguota į eurą – prieš jo įvedimą sukčiai bandė registruoti žmonių litus ir panašiai.
Vienintelis būdas kovoti su tokiais nusikaltimais – švietimas. Lietuvos policija tikrai negali apsaugoti visų lengvatikių.“
