Jeigu skaitote lietuvių parašytas knygas, atspėjote. Žinoma, tai ne NBA žaidėjas, net ne įžaidėjas, ne Sabonis, ne Marčiulionis, tai – Vytautas Didysis, LDK žvaigždė, Magnus Dux, iš E.Malūko istorinio romano, gero romano, „Vytauto žemė“.
Sovietmečiu, kur tautinės savimonės brendimo laikas prasidėdavo ne paauglystėje, bet dažniausiai nusikeldavo į studentavimo metus, Vytautas Didysis vaizduotėje rodėsi mažų mažiausiai krepšinio žaidėjas toje lygoje, kuri prieš rusus. Didingoje epochoje dideli žmonės.
Iš sovietinės mokyklos istorijos pamokų (nors pasitaikydavo unikalių mokytojų – Lietuvos patriotų) buvo neįmanoma suprasti nei kas ta LDK, nei tuo labiau, kas jos veikėjai.
Tik viena buvo aišku – liaudis kentėjo, kunigaikščiai juos engė, plakėsi dėl valdžios tarpusavyje, bet malšindami engiamųjų sukilimus vis tiek susitardavo. Žodis „oligarchas“ nebuvo vartojamas.
Bet pamažu į sąmonę skverbiantis kitokiam nei klasių kova istorijos supratimui, knietėjo daugiau sužinoti ir apie pačią epochą, papročius, gyvenimą, buitį, pagaliau apie kunigaikščius, valdovus kaip gyvus žmones. Bent jau kaip jie atrodė.
Stori, pilvoti – taip buvo vaizduojami mokiniams ponai engėjai ar kumpomis nosimis klastūnai džiūsnos vos ne iš pasakų pasaulio. Va, čia ir mūsų tolimos istorijos balti lapai. E.Malūkas taikliai sako: „Karai, karai, karai, pergalės nesėkmės, kova dėl valdžios, mirtys, o koks Žmogus? Po 600 metų nėra nei tikro Vytauto Didžiojo portreto, nei kapo, nei istorinės tiesos: kaip galėjo būti? Šiandien apie bene pačią iškiliausią Lietuvos asmenybę žodžių, minėjimų, paminklų daug, o autentiška medžiaga tokia menka – lyg aukso kruopos po kojom.“
Tikriausiai neapsiriksiu pasakydamas, kad mano kartos žmonėms, gimusiems dešimtmečiu po karo, pirmasis iš Lietuvos senovės asmenybių gyvu paveikslu tapo Just.Marcinkevičiaus „Mindaugas“, o mokiniams, kiek pats mokytojaudamas įsitikinau, Mindaugą suvaidinęs aktorius R.Adomaitis.
Vaizduoti po to Mindaugą kokį nors kreivą šleivą, bijantį net savo šešėlio, būtų jau vaizduotės išniekinimas. Neminėsiu subtilesnių pavyzdžių, kai žymiems dabartiniams Lietuvos dailininkams portretistams, vaizduojantiems LDK personažus, pozavo žymūs dabarties politikai.
Taip, daugiausia mes patys kuriame savo praeitį. Ypač emocinę, idėjinę. Kiek esu susipažinęs su ispanų istoriniais romanais, jų autoriai be jokios graužaties dėl istorinės tiesos vaizduoja savo asmenines psichologines ir net patologines problemas. Tik dekoracijos anų laikų. O gal kitaip ir neįmanoma? E.Malūkas – „rizikaunas“ rašytojas.
Štai kaip jis anonsuoja šuolį į autentiką: „O aš palindau po ledu. Ir išsimaudžiau XIV a. papročiuose, paklaidžiojau tikėjimo labirintuose, pažinau Vytauto žmoną Oną, nulydėjau link Maskvos jų dukrą Sofiją. Dugno nuosėdose radau madą, muziką, kulinariją, šokius, ritualus, senovinę kalbą. Aplink plaukiojo smulkios ir stambios įvairiaspalvės žuvys: Skirgaila, Julijona ir pats Karalius Jogaila.“
Pasinerta giliai. Nors kartais, panirus po ledu, sunkiai randama kiaurymė atgal, pasiplaukiojus 700 puslapių po Vytauto žemės vandenis ir sėkmingai išnirus į paviršių, galima paklausti: o apie ką ši knyga?
Mano požiūriu – apie Vytauto politinę brandą, gal net per lėtą, jo žmonos Onos akimis. Tiksliau – kaip eilinis kunigaikštis Vytautas ne be Onos proto pagalbos tapo Didžiuoju. Kas būtų Vytautas be kantrios ir išmintingos Onos?
Pramuštgalvis paauglystėje, cinikas bernystėje, šizofrenikas oligarchas, tik ir galvojantis apie kerštą už tėvo Kęstučio nužudymą ir tėvonijos praradimą. Keršto kelyje nuolat gaudamas į kailį, atsipeikėjęs nuo vien keršto tikslais susiplakimo su banditais kryžiuočiais, Vytautas pagaliau leidžiasi žmonos išvairuojamas į LDK patrioto kelią. Tiek to. Nemoralizuosime.
Vytautas dar turėjo pateisinimą, tikslą atsiimti, kas prarasta. O ką veikė jo giminaičiai? Iš jų romane ryškiausi trys: Skirgaila, Jogaila ir motina Julijona.
Skirgaila – apsigimęs mušeika, girtuoklis ir prievartautojas. Sergantis vandenlige ir bailys mūšyje. Viena Skirgailos „komandiruotė“ į Kijevą – upeliai degtinės, sudeginti kaimai ir išprievartautos kaimo merginos. Skirgaila organizuoja Kęstučio nužudymą. Kaip tai buvo padaryta, imituojant pasikorimą, taip įspūdingai dar niekas Lietuvoje nebuvo pavaizdavęs. Mafijos klasika.
Jogaila – tylus, velnią galvojantis tipas, nuo vaikystės vengiantis karinio rengimo, tačiau taip ir neišmokęs nei skaityti, nei rašyti, keliantis įtarimą net motinai – mėgsta už save vyresnes ir negražias kaimo moteris.
Algirdo antroji žmona Julijona tik ir tegalvoja, kaip pasukti reikalus rusėnų naudai, iš kur ir pati atėjusi.
Vienu žodžiu, keista komanda, nors ir anuometės Lietuvos nuo jūros iki jūros elitas. Keistai šiame kontekste skamba Maironio atsidūsėjimas: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų...“ Tarkim, prisikeltų toks Skirgaila. Mumija sugrįžta? Nežinau, ar prikeltina tikrais nuodais pašlakstyta politika.
Ką iš tikrųjų verta prikelti, tai E.Malūko „atkastą“ Vytauto žemės kalbą. Tai, mano žiniomis, galbūt vienintelis gyvas, išradingas ir autentiškai skambantis literatūrinis tekstas šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Ir savaime suprantama, ta gal net išmanantiems ne visada įkandama kalba pavaizduota LDK buitis, papročiai, religiniai ritualai ir mintys apie nutolusį, tik rašytojo talento bei užsispyrimo priartintą gyvenimą.
