Lenkime pirštus: atėmė tarnybines-asmenines mašinas iš Seimo vicepirmininkų; uždraudė nuomotis automobilius už „parlamentinei veiklai“ skirtas lėšas. Gal ir neblogai.
Tačiau kaip apskritai su visomis tomis „parlamentinėmis lėšomis“, kurios menkai kontroliuojamos, o jų naudojimas neretai slepiamas, nes iš esmės yra vokelis prie algos?
Analogiška padėtis ir su biblinius laikus siekiančia Seimo narių atostogų istorija. Užsimojo pagaliau jas įteisinti, bet vėl – stop. Mat pakvipo visuotiniu parlamentarų maištu.
Nepavykus vienai „reformai“, pasižabojo visų populistinių rėksnių seniai nujodytą arkliuką „SumažinsimSeimodykaduoniųskaičių“. Dėl to neva smarkiai sutaupysime, be to, mažesnis Seimas atitiks lyg šagrenės oda besitraukiančios Lietuvos demografinę tikrovę.
Bet prieš tai knieti paklausti: o kodėl nesumažinama ar bent pro tankesnį kontrolės rėtį nepraleidžiama tų Seimo narių neva padėjėjų ir neva patarėjų armija, kurios išlaikymas biudžetui kainuoja ne ką mažiau nei pačių parlamentarų, o džiunglės įvairioms suktybėms čia – dar palankesnės nei „parlamentinių lėšų“ vokelyje.
Buvę Seimo nariai, niekur nepritapę, nes nieko nebemoka ir nebenori dirbti, partijos bendražygiai, tiesiog šeimų nariai, giminės ar draugų, buvusio verslo partnerių draugai ir giminės – tokios publikos šioje armijoje apstu. O daugelis jų „įdarbinti“ tik tam, kad pasiimtų algą – nors nedidelę, bet užtat stabilią ir už nieką.
Apie visa tai kol kas negirdėti. Bet gal dar išgirsime? O gal ir ne. Juk „valstiečiai“ – irgi žmonės, turintys ir giminių, ir draugų, ir šalikelėje sėdinčių bendražygių.