Buvęs šalies policijos vadovas pridūrė, kad jo bijoti gali tik kriminalinio mąstymo žmonės.
– 2016-ieji jums atnešė tris dideles dovanas – vasarą gimė sūnus Tadas, tapote premjeru ir populiariausia asmenybe Lietuvoje. Kuri svarbiausia? Atsakymą, atrodo, jau žinau, – „Lietuvos ryto“ korespondentė paklausė 46 metų S.Skvernelio.
– Būtent. Dviejų paskutinių nesureikšminu.
– Premjere, Lietuvai pateikėte įvairių Kalėdų dovanų. Vienos nudžiugino, kitas žmonės nori grąžinti. O ką jūs pats radote po eglute, ką padovanojote žmonai ir vaikams?
– Nieko. Taip buvome susitarę. Be dovanų.
– Nieko? Bet jūs kaunietis, o ne suvalkietis? Tiesa, augote Marijampolėje...
– Vaikus apdovanojome. Na, žmonai vis dėlto simboliškai padovanojau, neišlaikiau.
– Ką? Tauta norėtų žinoti.
– Tegul tai lieka paslaptis. O vaikai gavo tai, ko paprašė laiške.
– Naujausių mobiliųjų telefonų?
– Ne, žaisliukų. Bet Kūčias, Kalėdas atšventėme linksmai. Atvažiavo sesuo, mūsų su žmona mamos, vėliau atėjo kaimynai.
Gaila, kad 98-erių močiutė mus jau paliko. Kūčias švęsdavome visada – ir anais laikais. Kaime, tikras, su papročiais.
– Eglutę turbūt nusikirtote kur nors miške, juk pamiškėje gyvenate?
– Ne, ne, kaip žaliasis politikas namie puošiau dirbtinę. Tikra auga kieme, ir ją papuošėme.
– Jūsų rizika, kai pernai palikote vidaus reikalų ministro postą, pasiteisino. Tapote premjeru. Ir mušti jau gavote nesulaukęs nė 100, net nė 10 darbo dienų. Įdomu, ar ištempsite iki Velykų? O gal jau gailitės savo pasirinkimo?
– Tokia buvo žmonių valia, išreikšta per rinkimus. Net nesvajojau, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimės tokia aiškia persvara. Į premjerus nesiveržiau.
Premjerai Lietuvoje niekada nebuvo mylimi ir nebus. O pats aš nepasikeičiau. Likau tas pats žmogus, tik su kitomis pareigomis. Atėjau atlikti darbų. Jeigu jie bus reikalingi žmonėms, o ne interesų grupėms, viskas bus gerai.
– Esate pasakojęs, kad vasarą mėgstate su draugais plaukti plaustu 5 valandas nuo Baltojo tilto iki namų. Plaustas plaukia pasroviui. Dabar tenka irtis prieš srovę. Nelengva?
– Šį kartą, kad matau žmonių pasitikėjimą, manau, srovė pakrypo į kitą pusę. Tai irgi motyvuoja.
Svarbu patiems neprisistatyti užtvankų, nenuvilti žmonių pasitikėjimo. Kol palaikymas yra, kažkas kitas liko pliuškentis prieš srovę. Jiems – daugiausia baimės.
– Kas tas kitas?
– Interesai, ausys greitai išlenda, matyti viešojoje erdvėje. Seka, kiek tų darbų mes padarysime, ir jaučia baimę.
– Vis girdėti kritikos, kodėl Vyriausybė, naujasis Seimas pradėjo nuo mažų darbų, o ne iš karto ėmėsi versti kalnus? Tautiniai rūbai, fortepijonai, lyg nebūtų svarbesnių reikalų?
– Tai pradėjo ne Vyriausybė. Bet norint padaryti didelius darbus, reikia jiems pasiruošti. Mes matėme tokių, kurie griebėsi kalnus versti per naktį.
Ši, 17-oji, Vyriausybė baigs kompensuoti (ir tai nevisiškai) tai, kas buvo pridaryta per naktį. Ir dar nebus visiškai atsiskaityta su tais, su kuriais buvo neteisingai pasielgta.
Be to, esame teisinė valstybė, ir viskas turi vykti laikantis įstatymų. Vyriausybė tuos darbus pradėjo. Pavyzdžiui, skaudulys buvo „Lietuvos geležinkeliai“, ir mes tą skaudulį operuojame. Ir toliau tai vyks.
O šis, pradinis, laikotarpis buvo sunkus dėl perimamo biudžeto. Tai esminis Vyriausybės darbas. Jis buvo ruoštas praėjusios Vyriausybės.
Esame koalicija su socialdemokratais, bet liko daug klausimų, kuriuos reikėjo spręsti mums. Mat ir socialdemokratai atsidūrė kitoje pozicijoje, nes buvo kitokius pažadus padaliję.
Mums buvo svarbu nepažeisti finansinės drausmės norint išlaidauti ir nukreipti pinigus ten, kur labiausiai skauda ir reikia. Manau, dabar biudžetas yra socialiai teisingas.
– Kokios tos skaudžiausios sritys?
– Mažiausiai apsaugotų žmonių pajamų didinimas, neapmokestinamųjų pajamų dydžio pakėlimas, pinigai už vaikus, pensijų didinimas ir kompensavimas.
– Kas jums asmeniškai buvo netikėčiausia šiame kabinete atsisėdus į premjero kėdę? Kėdė, atrodo, patogi, bet šalta, nes matau, kad šildotės elektriniais radiatoriais lyg per blokadą.
– Kėdės nekeičiau, liko buvusio premjero. Stebina pats pastatas, jo dvasia. Jis klaidus, neefektyvus, kiaurais langais, vien už šildymą žiemą tenka išmesti net po 40 000 eurų. Ir vis vien šalta.
Čia viskas dvelkia sovietmečiu. Interjeras – visiškas absurdas. Ir tos medienos plokštėmis iškaltos sienos, anais laikais reiškusios prabangą, ir nepatogios spintos, seni radijo imtuvai, seifai. Taip ir liko buvęs Komunistų partijos centro komitetas. Nejauku čia.
– Už tų durelių yra poilsio kambarys, baras, vonia?
– Patogumai čia menki. Palyginti su generalinio komisaro ar ministro kabinetais, čia skurdas, blogiausias variantas (Nusijuokia. – Red.). Kuri nors Vyriausybė turėjo priimti sprendimą anksčiau, geresniais laikais, renovuoti pastatą arba keltis kitur.
– Ant sienos kabo prezidentės portretas, bet ant jūsų darbo stalo nematau nei vaikų, nei žmonos nuotraukų. O tiek daug kalbate, kad šeima jums svarbiausia...
– Aš čia išvis nieko neatsinešiau, atėjau su portfeliuku. Neturėjau dar kada ir nuotraukų pasistatyti. Gal vėliau.
– Vasarą žadėjote su draugais tradiciškai plaukti plaustu, bet, atrodo, ją praleidote mokydamasis. Mat ir per rinkimus, ir tapęs premjeru demonstravote įvairių žinių – nuo mokesčių politikos iki kiaušialąsčių šaldymo.
– Taip, teko grįžti į studentų laikus. Naktys buvo bemiegės.
– Netrukdė ką tik gimęs sūnelis?
– Žmona – prie vaikelio, aš – prie knygų.
– Pirmoje santuokoje jūs neturėjote vaikų. Turbūt gerai suprantate šeimų, nesusilaukiančių vaikų, problemas. Kilus dideliam šurmuliui, kai Seimas priiminėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, jūsų tvirtos nuomonės negirdėjome, visa ugnis teko Ramūnui Karbauskiui. Kokios pozicijos jūs laikotės?
– Mano nuomonė buvo aiški. Tai medicininė problema, ją sprendžia ne įstatymai, o pacientas ir gydytojas, kuris pasiūlo geriausią sprendimą.
Pacientas gali rinktis siūlomus būdus pagal savo pažiūras ir pasaulėjautą.
– Vieną savo pažadą, duotą per rinkimus, jūs tikrai įvykdėte – žadėjote suformuoti jauną nepartinę Vyriausybę, kurios narių amžiaus vidurkis būtų 35 metai.
– Taip, nepavyko, vidurkis – 42-eji. Tačiau visi Vyriausybės nariai yra surinkti pagal kompetencijos kriterijus. Jų akys dega, ryžto daug, širdys karštos. Ateitis parodys, kaip jiems seksis.
– Kadaise dviejų metrų ūgio, visada niūrus buvęs Suomijos premjeras Paavo Lipponenas yra pajuokavęs: „Kai aš nusišypsau, visa tauta išsigąsta.“ Televizijos ekranuose jūs dažnai šypsotės. Bet atėjote į politiką iš jėgos struktūrų, garsėjate kaip itin griežtas ir reiklus vadovas. Ar rasite bendrą kalbą su jaunaisiais komandos nariais, kurie nemėgsta autoritarinio vadovavimo stiliaus? Jūs labiau esate diktatorius ar komandinis žaidėjas? Kaip save įvardytumėte pats? Ką slepia jūsų šypsena?
– Niekada nebuvau diktatorius, net kai dirbau policijos struktūroje. Kartu dirbę žmonės tai žino. Esu komandinio darbo šalininkas, sprendimai būdavo priimami išklausius argumentus.
Bet sprendimus reikia priimti vadovui, ir aš tai dariau.
Gal ne visi buvo teisingi, matyt, visko buvo. Ypač renkantis personalijas.
Ir niekada nebuvau tipiškas policininkas, todėl, matyt, ir policija keitėsi. Tapo policija, o ne milicija.
Manęs gali bijoti tik žmonės, kuriems būdingas kriminalinis mąstymas. Tegul ir bijo.
Manau, kad esu teisingas, bet ne diktatorius.
– Lietuviai sako – jei bijo, vadinasi, gerbia. Bet, premjere, žinau vieną sritį, kur jūs esate, matyt, diktatorius. Į mano visus prašymus pasikalbėti su jūsų žmona Silvija man kategoriškai atsakėte: „Ji turi su kuo kalbėtis namie ir dieną, ir naktį.“ Čia jūs taip nusprendėte už žmoną?
– Ne, žmona. Ji pasakė: „Kai galėsiu ir norėsiu, tada ir kalbėsiu.“ Aš gerbiu jos nuomonę. Mažas sūnelis tikrai atima daug laiko, jam skirtas visas jos dėmesys. Ji niekur nesislepia, aktyviai dirbo iki pat atostogų.
– Ir R.Karbauskis, ir jūs vengiate atvirauti apie šeimas. Bet dabar ne Leonido Brežnevo laikai, kai liaudis nematydavo vadovų žmonų. Buvusių premjerų žmonos nevengdavo viešumos, tai buvo lyg ir jų vyrų darbo dalis. Dabar R.Karbauskio žmoną žurnalistai priversti net medžioti. Kam toks paslaptingumas, ką reikia slėpti?
– Mano žmona nuo nieko nesislepia, išvažiuoja su vaikais ir pas medikus, ir pasilinksminti. Ji aktyviai dirbo iki pat vaiko priežiūros atostogų. O dabar tegul pailsi nuo viešumos. Turi likti šiokia tokia intriga.
– Gal tautinio kostiumo dar nepasisiuvo, dabar siuvasi?
– Ne, tikrai ne. Nemanau, kad jį turės. Greičiau aš turėsiu. Turėjau, ir ne vieną. Mokiausi išskirtinėje Jono Jablonskio mokykloje Marijampolėje.
Mokykloje buvo tautinių rūbų komplektai, kai vykdavo kraštotyros vakaronės, rengdavomės tais rūbais. Ir labai noriai. Pas mamą turbūt yra likusių nuotraukų.
– Jūsų dukrytei Eglei jau septyneri, tad ji gal dar spės gauti dovanų tautinį kostiumą? Kaip vertinate tautoje kilusį pasipriešinimą R.Karbauskio idėjai dovanoti vaikams po kostiumą? Juk jei būtume išgirdę, kad taip daroma, pavyzdžiui, Islandijoje, būtume niurzgėję: „Matai, kokie jie šaunūs, o mes ką?“
– Matyt, jei šiandien aš ar Ramūnas pasakytume – imsime ir pakelsime kokio nors sektoriaus atlyginimą iki 5000 eurų, išgirstume: „Blogai!“ Toks fonas Lietuvoje.
Man tai – graži idėja. Aš pats už savo pinigus ketinu padovanoti dukrai tautinį kostiumą.
Ji nori apsirengti ir eiti su manimi į Kovo 11-osios, Vasario 16-osios šventes.
Ar negražu, kai matome tautiniais kostiumais pasipuošusias Olandijos, Švedijos karalienes, mūsų prezidentę?
Mes turime jais didžiuotis, jie puikūs. Tik nenorėčiau, kad tai būtų daroma už biudžeto pinigus.
O aš būsiu iniciatorius kitos privačios idėjos – per likusius pusantrų metų iki valstybės šimtmečio minėjimo padovanoti kiekvienam Lietuvos ūkiui, jei patys negali įsigyti, po valstybės vėliavą.
Baudomis, kad neiškelia vėliavos per šventes, nieko nepasieksi. Tautiškumas turi būti širdyje.
– Galime tik pavydėti, kai, pavyzdžiui, laivu atplaukdami į Stokholmą kiekvienoje salelėje matome plevėsuojančią Švedijos vėliavą. Jie didžiuojasi esą piliečiai.
– Taip. Mūsų žmonės turėtų taip pat išmokti skirti valdžią nuo valstybės.
Tėvynė Lietuva nėra kalta, kad valdžia netikusi, ir dėl to aš turėčiau vėliavos nekelti. Nereikėtų dėl to niekinti valstybės. Tėvynė yra vienintelė.
– Būtų neblogai paštu gauti ir Konstituciją, kaip yra Suomijoje.
– Taip pat gera idėja. Konstitucija nėra romanas. Ją reikia skaityti kaip vientisą teisės aktą. Tai padėtų pakelti piliečių teisinį raštingumą.
– Daug triukšmo dabar sukilę dėl alkoholio vartojimo mažinimo. Ar ne keista, kad pripažįstant, jog baigiame prasigerti, taip įnirtingai puolame kritikuoti Vyriausybės žingsnių? O gal perlenkėte lazdą? Juk sakėte, kad ir pats alaus išgeriate?
– Išgeriu ir alaus, ir ko nors stipresnio, jei noriu, o ne kad reikia.
Mes turime spręsti tą problemą, bet ne vien draudimais. Dabar Lietuvoje – 19 000 oficialių vietų, kur galima nusipirkti alkoholio!
Net vaikui, paaugliui įmanoma. Tas prieinamumas turi būti ribojamas. Mes negalime ir nesiekiame uždrausti saikingai vartoti alkoholį.
– Keista būtų, jei uždraustumėte išgerti taurelę brendžio ar alaus per renginius.
– To neketinama daryti. Visur yra barai, tose vietose galima vaišintis. Savivaldybių renginiuose spręs pačios savivaldybės.
– Tai vasaros festivalių rengėjai gali apsiraminti?
– Taip. Tik alkoholio reklamos neturėtų būti per vaikams skirtus renginius.
– Mažų kaimo parduotuvių savininkai verkia, kad sumažinus alkoholio pardavimo vietų jie bankrutuos.
– Negali būti taip, kad jie išsilaiko tik iš alkoholio. Manau, tai netiesa, arba daromi negražūs dalykai. Uždraudus alkoholį pardavinėti degalinėse, nė viena nebankrutavo.
– Iki šiol jūs dar gyvenate savo name, kuris, kaip sakėte, yra jūsų šeimos įgyvendinta svajonė įsikurti gamtoje. Neketinate keltis į premjero rezidenciją?
– Kol kas šeimai patogu gyventi name. Ir dukrai mokykla šalia, ir kūdikis mažas. Turiu paisyti jų interesų. Šeimoje dar nepriėmėme sprendimo.
– Vyrų svajonės brangiausiai kainuoja jų tėvams, žmonoms ir vaikams. Jiems nelengva, nes kritikos gaunate ir gausite pakankamai.
– Mama didžiuojasi, džiaugiasi, kai kaimynai pagiria, padėkoja už tokį sūnų.
Bet yra kita medalio pusė. Kartais jai labai skaudu. Mokau ją, kad mažiau žiūrėtų televizorių, nekreiptų dėmesio.
Skaudžiausia, aišku, ne kritika, o patyčios. Ir Algirdas Butkevičius sako dėl jų daug išgyvenęs.
Mano žmona ypač tvirta, net mane paremia. Vaikai, aišku, – skaudžiausia vieta. Bet dukra dar maža. Kai atvežu ją į mokyklą, jos draugai tik parodo į mane pirštais: „Aš tave mačiau per televizorių.“
Paauglystėje daugiau tų patyčių. Bet, manau, iki to laiko taškai jau bus sudėti. Šeimai tik teko įprasti prie to, kad nuolat šalia yra apsauga.
– Savo premjero kalboje Seime prižadėjote, kad naktimis nebemiegosite. O tuometei Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei atrėžėte, kad netrukdytų jums miegoti, kai buvo gaudomas iš policininkų mašinos pasprukęs nusikaltėlis. Tai nemiegate, esate budrus?
– Įvairiai būna. Kartais tenka prabusti nuo problemos, kurią kitą dieną svarstys Vyriausybė. Bet maloniau prabusti nuo sūnelio verksmo, nors keltis jo raminti man netenka.