S.Burokienė „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ teigė, kad tokių atvejų, kuomet sunkiai sužalojami vaikai – nemažai.
„Kai vaikams reikia intensyviosios terapijos skyriaus pagalbos, gydymo būna apie 10 per metus. Mirtinų atvejų būna 1-2 per metus, bet kalbu tik apie Vilniaus Santariškių klinikų Vaikų ligoninę“, – šokiruojančią žinią skelbė gydytoja.
Susiję straipsniai
Ji teigė, kad smurtą patyrusių vaikų kasmet daugėja.
„Suskaičiavom, kad pernai buvo daugiau nei 500 atvejų, kai vaikai buvo atvežti į ligoninę dėl vienokio ar kitokio smurto – beveik po 2 vaikus per dieną“, – negailestingus skaičius rėžė S.Burokienė.
Susiję straipsniai
Antradienį aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ dr. S.Burokienė bei Seimo Žmogaus teisių komiteto narė Viktorija Čmilytė-Nielsen kalbėjo apie Lietuvą drebinantį skandalą.
Susiję straipsniai
- Gydytoja, kiekvieną dieną susiduriate su vaikais. Kaip dažnai tenka gydyti dėl smurto sužeistus vaikus?, – klausė laidos vedėja Daiva Žeimytė.
– (S. Burokienė) Smurtą patyrusių vaikų pas mus kasmet daugėja. Suskaičiavom, kad pernai buvo daugiau nei 500 atvejų, kai vaikai buvo atvežti į ligoninę dėl vienokio ar kitokio smurto – beveik po 2 vaikus per dieną. Aišku, į tą skaičių įeina smurtas, kurį patiria mokykloje, kai sumušė bendraamžiai ar kažkas vaikus sumušė gatvėje, bet labiausiai mus neramina tie atvejai, kai vaikai yra smarkiai sumušami savo artimoje aplinkoje – savo šeimos, artimųjų, senelių, vyresnių brolių.
Susiję straipsniai
- Ką reiškia smarkiai? Po šio atvejo viešoje erdvėje matėme labai daug nuotraukų, kaip stipriai vaikai sumušti. Kokie sužalojimai yra dažniausi?
– (S. Burokienė) Tai gali labai skirtis. Itin sunkių sužalojimų, kai vaikams reikia intensyviosios terapijos skyriaus pagalbos, gydymo būna apie 10 per metus. Mirtinų atvejų būna 1-2 per metus, bet kalbu tik apie Vilniaus Santariškių klinikų Vaikų ligoninę. Mums, medikams skaudu žiūrėti, dirbti tiesioginį darbą, kai sužalojami kūdikiai, kurie yra visiškai bejėgiai, niekam negali pasiskųsti, pasisakyti.
- Gal galite iliustruoti, ką reiškia sužalojami?
– (S. Burokienė) Dažniausias kūdikių sužalojimas – sukrėsto vaiko sindromas, supurtymas, kuomet tėvai, netekę kantrybės, purto ar net gali daužyti vaiko galvą, kūnelį. Buvo labai visus sukrėtęs, žiniasklaidos priemonėse nuskambėjęs atvejis, kai 5 savaičių kūdikį patėvis ar tėvas sudaužė, buvo kaukolės lūžis, daugybinės kraujosrūvos akių dugne.
Tai buvo ne vienkartinė trauma, vaikas buvo traumuojamas ne vieną kartą, bet visa laimė, vaiko traumos baigtis pakankamai gera. Vaikas, pabuvęs intensyvios terapijos skyriuje, vėliau buvo perkeltas į neurochirurgijos poskyrį ir išleistas ne į savo namus, o atiduotas globėjams.
- Tokie sužaloti vaikai pas jus pakliūva ir po to grįžta į tuos namus, kuriuose prieš juos buvo smurtaujama. Ponia Čmilyte, juk mes patys atiduodam vaiką tam pačiam smurtautojui?
– (V. Čmilytė-Nielsen) Tokie atvejai nuskambėjo viešoje erdvėje ir jie yra protu nesuvokiami. Yra kraują stingdantys medikų liudijimai, kad vaikai pas juos patenka vieną kartą dėl labai įtartinų traumų, jie juos išgydo, išgelbsti, šeimoje nerandama jokios kaltės, ekspertizė užtrunka, sužalojimai apgyja ar iš vis nieko neparodo ir po to vaikas grąžinamas. Šiandien Žmogaus teisių komitete vykdėm parlamentinę kontrolę, kalbėjomės su atsakingų institucijų atstovais, tai susidaro įspūdis, kad labai dažnai nepaisoma normos, kad reikia apklausti psichologui būnant šalia. Labai dažnai vaikai grįžta į tą pačią šeimą, aplinką ir pakartotiniais atvejais vėl grįžta į ligonines sunkesnės būklės ir kartais iš jos išvyksta su sunkia negalia.
- Ar čia ne žmogaus teisių pažeidimas?
Susiję straipsniai
– (V. Čmilytė-Nielsen) Čia yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas. Akivaizdu, kad sistema veikia prastai ar išvis neveikia. Šiuo metu pagal vaikų savižudybių, smurto prieš vaikus statistiką esame pačiame Europos Sąjungos dugne. Kalbėti apie tai, kad kažką darysime už metų, dviejų ar dar ilgai diskutuosime apie fizinių bausmių draudimus, yra visiškai neadekvatu. Visi turime prisiimti atsakomybę ir ne tik deklaruoti nulinę toleranciją smurtui, bet ir ją paremti savo darbais.
- Gydytoja, kokio amžiaus būna tie vaikai, kurie pakliūva dėl smurto artimoje aplinkoje?
– (S. Burokienė) Pačio įvairiausio – nuo visiškų kūdikių iki sąmoningų paauglių.
- Kokia yra vaikų, kurie yra sąmoningi ir gali kalbėti, psichologinė būklė? Ar jie nori grįžti į šeimą, iš kurios pateko į ligoninę?
– (S. Burokienė) Su vaikais, kurie dėl sužalojimų patenka į ligoninę, yra daug dirbama. Su jais dirba socialinis darbuotojas, nes ligoninė turi savo socialinius darbuotojus, psichologas, taip pat bendradarbiaujame su vaiko teisių apsaugos tarnybomis. Įstatyminiai atstovai kaip ir turi jį ginti nuo išorės negerovių, bet vaikas savo aplinkoje jaučiasi nesaugus, skriaudžiamas. Manau, kad neretai jis norėtų negrįžti į tokius namus.
- Tragiškuoju berniuko žūties atveju buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl anksčiau buvusio smurto, bet nutrauktas dėl to, kad teismo medicinos ekspertai nustatė, kad nieko ten nebuvo, vaikas pats nukrito. Yra ne vienas atvejis, kai medikai sako, jog tai akivaizdus smurtas, bet tyrėjai patiki kažkuo kitu – artimaisiais, ar, kaip šiuo atveju, teismo medicinos ekspertais. Lyg ir turėtų būti pagrindas jais tikėti, bet neaišku, kaip tyrimas buvo atliktas. Kaip galite tai paaiškinti?
– (S. Burokienė) Mums tokie dalykai tikrai kelia nuostabą. Beje, mes negauname atgalinio ryšio iš vaikų teisių tarnybų, kaip pasibaigė situacija, ar tikrai mūsų konstatuotas ar įtartas smurtas pasitvirtino, ar vaikas gyvena šeimoje. Grįžtamojo ryšio negaunam, tik suteikiam pagalbą, stengiamės atiduoti vaiką į saugias rankas ir pranešti atitinkamoms tarnyboms, kad tuo vaiku būtų rūpinamasi. Manau, kad čia yra veiksmų koordinavimo stoka. Palaikyčiau mintį, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos turi būti centralizuotos, veikti pagal vienodus standartus. Rajono, kuriame yra prastesni vaiko teisių apsaugos darbuotojai, vaikai dėl to neturi nukentėti.
- Ponia Čmilyte, policijos generalinis komisaras Linas Pernavas kalba apie tai, kad buvo bandyta įvesti tvarką, pagal kurią smurto artimoje aplinkoje atvejai būtų ištiriami per 48 valandas. Anot jo, tokį pasiūlymą sustabdė praeitos kadencijos Žmogaus teisių komitetas.
– (V. Čmilytė-Nielsen) Žmogaus teisių komitetas jam pritarė, tačiau buvo diskusija Seime, ir, jei pamenu teisingai, iš Teisės ir teisėtvarkos komiteto buvo iniciatyva, kad tai yra nereikalinga ar perteklinė norma. Žmogaus teisių komitetas buvo tarp vieno iš iniciatorių, šiandien posėdyje kalbėjome apie tai, kad reiktų grįžti prie šios iniciatyvos, kad smurto artimoje aplinkoje tyrimai neužtruktų 2-3 mėnesius, o kuo operatyviau būtų išsiaiškinama tiesa. Akivaizdu, kad tie atvejai yra labai jautrūs ir smurtautojas ar įtariamas smurtautojas gyvena toje pačioje aplinkoje, gali tiesiogiai paveikti savo auką, ją įbauginti. Tokia norma neveikia, prie šito bus sugrįžta.
- Kai vaikas atsiduria ligoninėje, su juo dirba labai daug specialistų, tarp jų ir psichologai. Šiandien paaiškėjo, kad Kauno rajone yra galimas seksualinis nepilnamečių išnaudojimas, o ten nėra tiek psichologų, kiek yra aukų. Tikriausiai viskas susiveda į tą problemą, kad mes neturime pakankamai psichologų, net jei ir pakeistume sistemą, priimtume įstatymus. Kas gi dirbtų su tomis šeimomis?
– (V. Čmilytė-Nielsen) Iš tiesų, reikalingas tam tikras jėgos sprendimas skirti daugiau lėšų šiai sistemai ir psichologų paruošimui, kad jų užtektų. Psichologų dalyvavimas yra būtinas ir apklausiant, ir susidūrus su smurto prieš vaikus situacijomis. Šiandien Sveikatos apsaugos ministras minėjo, kad šiuo metu 20 tūkst. žmonių tenka 1 psichologas. Kaip galima pasiekti kažkokių rezultatų tokioje situacijoje, turint galvoje mūsų savižudybių statistiką? Šią sritį esame palikę likimo valiai, o jai reikia skirti kur kas didesnį dėmesį.
- Ką dar išsiaiškinote Žmogaus teisių komitete dėl Kėdainių tragedijos? Kokie sprendimai buvo priimti?
– (V. Čmilytė-Nielsen) Akivaizdu, kad praktiškai kiekvienoje grandyje buvo pasielgta neoptimaliai. Galbūt, tik darželio auklėtoja, kuri, ar pagal normas ar vedama intuicijos, pastebėjo, kad prieš vaiką buvo smurtauta. Tolimesnėje stadijoje buvo padaryta daug klaidų, tą pripažįsta tiek vidaus reikalų, tiek socialinės apsaugos ministrai. Kitas žingsnis – Socialinės apsaugos ministerijos paruošta pertvarka ir aiškūs žingsniai, kaip užkirsti kelią tokioms tragedijoms ateityje. Žmogaus teisių komitetas ir toliau vienareikšmiškai pritaria ir tikimės, kad vasario 14 dieną per Seimo neeilinę sesiją, bus pagaliau pritarta fizinių bausmių draudimui, žymiajam nemušimo įstatymui. Labai tikiuosi, kad jis nebebus vilkinamas, nebus ieškoma procedūrinių landų jo atsisakyti. Mes neišradinėjame dviračio, o darome tai, ką praktiškai yra padaręs visas civilizuotas pasaulis. 51 pasaulio šalis yra uždraudusi fizines bausmes prieš vaikus. Pakankamai aiškiai apibrėžti smurtą yra būtina tam, kad būtų galima ir užsiimti prevencija, ir vengti smurto. Tai galbūt nėra didelis, bet esminis žingsnis tam, kad būtų galima žengti kitus žingsnius ir juos įgyvendinti praktikoje. O tam, kad pakeistume požiūrį visuomenėje, privalome siųsti labai aiškų signalą, kad fizinės bausmės yra netoleruotinos.