Viešai skelbiama, jog šių permainų tikslas – ne susodinti į šiltas kėdes savus žmones, o skaidrinti šių įmonių veiklą, nutraukti politikų kišimąsi į jų valdymą, neleisti joms virsti partijų lesyklomis.
Ekonomikos ekspertai neabejoja, kad įmonių vadovų rotacija išeis joms į naudą, nes šios įmonės iki šiol dirbo nepakankamai efektyviai, o pelno iš jų Lietuva gauna bent perpus mažiau, nei įprasta užsienio valstybėse.
Bet ar tikrai taip bus, nežinia. Juk anksčiau dėl krovinių gabenimo daug lėmė asmeniniai „Lietuvos geležinkelių“ vadovų kontaktai su kolegomis iš kaimyninių šalių. Be to, nereikia pamiršti, kad ši bendrovė dengė labai nuostolingą keleivinį transportą ir vis tiek dirbo pelningai.
Tačiau nekyla abejonių, kad vadovų kaita – tik pirmas žingsnis išjudinant valstybines įmones. Pirmiausia reikėtų išgryninti jų veiklą, paskirtį, nustatyti aiškius tikslus, įtvirtinti įmonių valdybų nepriklausomybę nuo ministerijų.
Apie tai kalbama ne pirmus metus, šias kalbas tęsia ir naujoji valdžia, bet didesnės permainos bręsta kitoje viešojo sektoriaus valdymo srityje – prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia įstatymo pataisas, kuriomis mokymo įstaigų vadovų veikla būtų ribojama dviem kadencijomis, skaidrinama jų atranka, darbo vertinimas.
Tai numatyta ir Vyriausybės programoje, todėl neturėtų kilti didelių kliūčių priimant šias teisės normas Seime.
Pasiskubinti teikti tokias įstatymo pataisas, regis, paskatino nauji skandalai mokyklose.
Antai Marijampolės Mokolų pagrindinės mokyklos direktorius pakėlė ranką prieš mažametę mokinę ir buvo atleistas, Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos gimnazistai streikavo gindami direktorės atleistą mokytoją ir išvertė iš posto ją pačią.
Prieš sostinės P.Vileišio progimnazijos vadovę sukilo mokinių tėvai. Įtardami ją galimu mokyklos turto pasisavinimu jie kreipėsi į teisėsaugą ir parašė atvirą laišką prezidentei.
Prezidentūra paskelbė, kad šalies vadovė nuolat gauna skundų iš mokyklų bendruomenių, kurias esą vis dažniau ištinka konfliktai dėl direktorių savivalės – jie piktnaudžiauja tarnyba, neskaidriai valdo lėšas, įdarbina giminaičius, nepagrįstai baudžia pedagogus ir mokinius.
Niekas neneigia, kad tai – tiesa, padėtis kai kuriose mokyklose prasta, bet siūlymai ne rečiau kaip kas dešimt metų keisti jų vadovus jau sulaukė smarkios kritikos.
Nestebina, kad labiausiai tuo piktinasi mokyklų direktoriai, bet būtų pernelyg paprasta vadovautis patarle, jog čia tik vagiui kepurė dega.
Tarkime, daugelį metų pagal moksleivių mokymosi rezultatus šalyje pirmaujančio Vilniaus licėjaus ilgametis direktorius S.Jurkevičius ne tas vadovas, kurio kompetencija ir nuopelnais mokyklai būtų galima abejoti. Būtent jis buvo prisimintas Prezidentūroje ir nurodytas kaip vadovo, galinčio gerai sutvarkyti ir kurią nors kitą mokyklą, pavyzdys.
O kokia paties daugiau nei du dešimtmečius licėjui vadovaujančio S.Jurkevičiaus reakcija? Jis pareiškė, kad geriau iš viso keistų darbą, nei sutiktų pereiti vadovauti kitai mokyklai, ir sumanymą rotuoti visus direktorius sumalė į miltus.
Argi tikrai būtina keisti kad ir daugybę metų mokyklai vadovaujantį, bet puikiai savo pareigas atliekantį, pedagogų, mokinių ir tėvų bendruomenės mėgstamą direktorių? Ar mokyklų problemos daugiausia kyla todėl, kad joms ilgai vadovauja tie patys asmenys?
Į šiuos klausimus atsako pats gyvenimas – geriausioms mokykloms, kurių abiturientai tarptautinėse olimpiadose pelno aukščiausius įvertinimus ir įstoja į garsiausius pasaulio universitetus, paprastai tas pats direktorius vadovauja ilgiau nei dešimt metų.
Kita vertus, skandalai sukrečia ir tas mokyklas, kurių direktoriai suspėja pasėdėti vadovo kėdėje vos metus kitus. Juk sunkiai sugyvenamas charakteris, polinkis piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, savanaudiškumas ir nekompetencija paaiškėja labai greitai.
Žinoma, kai toks asmuo dar ir išsilaiko kėdėje ištisus dešimtmečius, tai jau katastrofa ir pedagogams, ir mokiniams. Tokiais atvejais dviejų kadencijų tvarka bent jau teiktų viltį, kad savivalė, pataikavimo atmosfera, kūrybiškumo stoka ir sąstingis netruks amžinai.
Bet turbūt vertėtų įsiklausyti į švietimo specialistų perspėjimus, kad taikant direktorių rotaciją mechaniškai bus ne tik užkertamas kelias jiems pernelyg užsisėdėti ir atveriamos durys atsinaujinti, bet kartu bus ardomas sustyguotas mokyklų valdymo mechanizmas, keliama sumaištis ir darniose pedagogų bendruomenėse.
Direktorių rotaciją sunkins ir tai, kad didesnei daliai mokyklų tie patys asmenys vadovauja daugiau kaip dešimt metų.
Šios permainos gali sukelti daugiau chaoso nei duoti realios naudos. Gal protingiau būtų ne viską kirsti iš peties, o vertinti konkrečią mokyklų situaciją?
Juk kai kuriuos direktorius palikti vadovauti mokyklai ir dešimt metų būtų klaida.
Reikėtų numatyti teisinę galimybę netinkamus vadovus nušalinti nelaukiant jų kadencijos pabaigos. Bet jei atestacijos vyktų remiantis objektyviais veiklos vertinimo kriterijais, matyt, protinga būtų leisti jiems dirbti ir ilgesnį laiką.