Vėl ištikta klinikinės mirties, tik aparatūrai palaikant gyvybę, reanimacijoje – vos septynių mėnesių mergaitė. Vaiko sužalojimai smurtiniai – mažylė galėjo būti sumušta arba labai stipriai supurtyta.
Kyla klausimas: kaip galėjo atsitikti tokia nelaimė, kai Seimas ką tik priėmė bet kokį smurtą prieš vaikus draudžiantį įstatymą ir kai vaiko teisių apsaugos tarnybos atsidūrusios po didinamuoju stiklu?
Suprantama, įstatymas gali būti veiksmingas tik tada, kai visuomenė pasirengusi jo laikytis, o valdžia įstengia prižiūrėti, kad teisės normos nebūtų tik popierinė deklaracija.
Tragedija Šiauliuose verčia į šį įvykį pažvelgti atidžiau.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pirmiausia krinta į akis išskirtinės aplinkybės – motinai vos 17 metų.
Galima sakyti, kad ji pati – vaikas, auginantis vaiką. Šešiolikametės nėštumas iškart turėjo būti vaiko teisių apsaugos tarnyboms rimto įspėjimo skambutis.
Dabar taip mėginama ir aiškinti – esą dukrą pagimdžiusi nepilnametė, iš pradžių Kaune gyvenusi su vienu sugyventiniu, netrukus pasiskundusi, kad jis smurtauja ir grįžusi į Šiaulius, kur apsigyveno jau su kitu jaunuoliu, abiejuose miestuose buvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą.
Šiauliuose ji su kūdikiu buvo apgyvendinta Motinos Teresės šeimų namuose, kur esą ir jos vaikas būdavo pamaitinamas, prižiūrėtas ir ji pati gaudavo pavalgyti, bet veržte veržėsi pas savo naują mylimąjį, net naktį per šalčius norėjusi ištrūkti, o netrukus su juo ir ėmusi gyventi.
Žvelgiant iš žmogaus teisių varpinės, būtų galima tik pagūžčioti pečiais – jei mergina taip baisiai trokšta atsidurti mylimojo glėbyje, kas jai gali tai uždrausti?
Tačiau juk vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai matė, kad ji neturi kūdikio auginimo įgūdžių.
Dabar šie darbuotojai prasitaria, kad naujas merginos draugas jiems nekėlęs pasitikėjimo, ir teisinasi, esą perspėjo nepilnametę motiną, jog bėgdama nuo vilko ji gali užšokti ant meškos, bet nebuvo išgirsti. Negi nieko daugiau nebuvo įmanoma padaryti?
Beje, jau praėjusį rudenį buvo kilę įtarimų, kad prieš šį kūdikį smurtauta. Bet tada teisėsauga padėtą tyrimą nutraukė.
Taigi nelaimė brendo anksčiau ir jos buvo galima išvengti. Tereikėjo skubiai pasirūpinti bent laikinąja kūdikio globa, o tuo turėjo užsiimti vaiko teisių apsaugos tarnyba.
Kas sutrukdė atlikti šią pareigą? Į netobulus įstatymus šiuo atveju baksnoti neverta – seniai numatytas teisinis mechanizmas, leidžiantis vaiką paimti iš jam nesaugios aplinkos.
Matyt, veikti ryžtingiau ir laiku užkirsti kelią panašioms nelaimėms labiausiai kliudo inercija, įsišaknijęs požiūris, kad geriau palūkuriuoti, neskubėti iškart kištis į šeimos reikalus, ypač kai kalbama apie vaiko paėmimą iš tėvų.
Neatsitiktinai Lietuvoje taip buvo piktinamasi norvegų vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, kuri kilus net menkiausiam įtarimui, kad vaikui nesaugu, akimoju jį atima iš šeimos ir perduoda laikiniesiems globėjams. Mūsų šalyje linkstama geriau palaukti net matant pavojų – tikimasi, kad gal padėtis kaip nors savaime susitvarkys.
Bet ne kartą jau įsitikinta, kad tuomet lauk bėdos. Ir ji nutinka.
Netgi tokie kraupūs atvejai, kai jauna moteris šiomis dienomis pagimdė kūdikį Jonavos ligoninės tualete ir paslėpė jį šiukšlių dėžėje, turbūt galimi tik todėl, kad aplinkiniai žmonės nekreipė į ją jokio dėmesio.
Aišku, teisiškai uždraudus bet kokį smurtą prieš vaikus per kelias dienas padėtis negalėjo pasikeisti, tam reikia ne vienų metų. Bet griežtesni įstatymai turėtų skatinti visuomenės sąmonėjimo procesą.
Kita vertus, nutikus kokiam skandalui per Lietuvą kaip uraganas nusiaučia skubių veiksmų vajus, kai net perlenkiama lazda, o po kiek laiko vėl viskas lieka po senovei.
Tokių požymių galima pastebėti ir dabar. Kasdien policija praneša apie sulaikytus dėl smurto prieš vaikus asmenis – vien praėjusio savaitgalio dienomis gal dešimt motinų ar tėvų atsidūrė areštinėse.
Taip staiga padaugėti smurto atvejų pastaruoju metu tikrai negalėjo. Tiesiog ir visuomenė, ir policija į tai ėmė griežčiau reaguoti.
Būtų galima už šias pastangas pareigūnus tik pagirti, bet kai kurie veiksmai kelia ir abejonių.
Pavyzdžiui, viena motina uždaryta į areštinę už tai, kad būdama blaivi šešiolikametei dukrai nagais perbrėžė lūpą. Tai jau anaiptol ne mažas bejėgis vaikas, tokio amžiaus merginos kartais būna labai konfliktiškos ir pačios gali nuskriausti motinas.
Bet, matyt, bijodami būti apkaltinti neveiklumu kai kurie pareigūnai taip įsijautė į naują vajų, kad protingumo kriterijaus paprasčiausiai nepaiso. Todėl areštines jau perpildė tėvai ir motinos, o į policijos stalčius nebetelpa prieš juos pradėtos bylos.
Matant nepaprastai suaktyvėjusius vaiko teisių gynėjus vis dėlto kirba klausimas: ar nepersistengiama paprastose situacijose, o kartu nesugebama užkirsti kelio tokioms nelaimėms, kokia atsitiko Šiauliuose?