Mokyklų vadovai laukė atsakymų
Kaip pasakojo susitikimą inicijavęs D.Kaminskas, su ugdymo įstaigų vadovais pasikalbėti apie planuojamą švietimo sistemos reformą jis jau buvo susitikęs kiek anksčiau, tačiau sakosi po pokalbio pajutęs poreikį savo kraštiečiams suteikti daugiau ir išsamesnės informacijos.
„Manau, kad visų profesijų specialistams turi būti aiškiai atsakoma į iškilusius klausimus, ypač tada, kai juos pačius tiesiogiai paveiks būsimos permainos. Tad pamatęs, jog po pirmojo susitikimo švietimo įstaigų vadovams liko neatsakytų klausimų, atvykti į Kėdainius pakviečiau savo kolegą, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką E.Jovaišą“, – sakė D.Kaminskas ir pasidžiaugė, kad diskusija su pedagogais pavyko, buvo pasidalyta nuomonėmis bei pastabomis, į kurias bus atsižvelgta.
„Žinau, kad Eugenijus čia atvyko ne vien aptarti su darbu susijusių klausimų. Čia kone prieš tris dešimtis metų jis atrado vieną garsiausių ir didžiausių Lietuvoje Plinkaigalių kapinyną, taip prisidėdamas prie Lietuvos istorijos. Smagu, kad po daugelio metų jis sugrįžo čia ir savo patirtimi bei sukauptomis žiniomis gali pasidalyti su augančia karta“, – sakė Seimo narys.
Meilė archeologijai įtraukė visam gyvenimui
Prieš gerus metus E.Jovaiša, padedamas verslininkės Jolantos Blažytės, išleido moksleiviams skirtą knygą „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“. Dabar, atsidėkodamas už pagalbą, Seimo narys ir archeologas šūsnį šių vadovėlių bei unikalią istorijos programą padovanojo Kėdainių Šviesiosios gimnazijos bendruomenei bei vienintelei tokio tipo Lietuvoje neformaliojo ugdymo įstaigai Sėkmės ir lyderystės mokyklai.
„Man nepakanka tiesiog iškasti, parašyti mokslinį darbą apie tai ir viską pamiršti. Ne, aš noriu rekonstruoti, suprasti, ištirti ir, svarbiausia, pasidalyti. Kodėl archeologinių kasinėjimų džiaugsmas, tas saldus saldus atradimo skonis, turi likti tik man? Aš nesu godus, priešingai, noriu dalytis. Dieve, kaip aš norėčiau, kad kuris nors mano vaikaitis, perskaitęs mano knygą, panorėtų eiti mano pramintu taku. Turiu aštuonis vaikaičius ir dar be galo daug liko nepadaryta. Dar neparašyta knyga, kuri užgriebtų mano palikuonis taip giliai, kaip mane užgriebė Ceranas ir aš įklimpau... Įklimpau giliai giliai į archeologiją ir su karštligišku užsidegimu ėmiau tirti prieš tūkstančius metų gyvenusių lietuvių buitį, gyvenimo būdą, papročius.
Vis dėlto rašydamas knygą, kiekvieną kartą susiduriu su ta pačia problema – kaip ilgai trunkantį, kruopštų ir nematomą mokslą pateikti žmonėms suprantama kalba ir dar kad įdomu būtų? Nenoriu rašyti knygų, kurios tiesiog dulkes rinktų, noriu rašyti knygas, kurias žmonės suprastų, kurios juos domintų.
Tada tenka ieškoti nestandartinių sprendimų – štai rašydamas moksleiviams, studentams skirtą iliustruotų aisčių istoriją, rašiau kartu su savo vyriausia anūke Marija. Tobulinau, keičiau, daug kartų rašiau ir perrašiau ištisas pastraipas, kol ji pasakė – man viskas suprantama, galėčiau ir norėčiau iš šios knygos mokytis. Tada nurimo ir mano širdis. O ekspertai, pamenu, rėkė: „Jovaiša, per sudėtingai parašei!“ „Ne, sakau, aš, nes dirbau kartu su savo septintoke Marija ir jai buvo viskas aišku. Ji mokysis iš mano sukurto vadovėlio“, – pakiliai kalbėjo archeologas.
E.Jovaiša pabrėžė, kad istoriniu atžvilgiu Kėdainių miestas visuomet buvo didelis lobis archeologams – kasinėjimai paliudijo, kad Kėdainiai išaugo iš nedidelės žvejų ir žemdirbių gyvenvietės, įsikūrusios dešiniajame Nevėžio krante. Šiandien tai vienas svarbiausių pramoninių miestų Lietuvoje, savo svarba prilygstantis Vilniuj, Kaunui ar Klaipėdai.
