Ji pasakė kalbą, pradėdama nuo kraupios žinios apie nužudytą Ievą Strazdauskaitę.
„Iki vakar buvau pasirengusi kalbėti apie tai, kiek daug mes pasiekėme per daugiau kaip du dešimtmečius laisvės, tapome šiuolaikine visuomene. Tačiau vakar, sužinojusi apie tragediją, kuri ištiko mano bendraamžę, supratau: sugriovėme išorines sienas, tačiau jos liko mūsų galvose“, – susijaudinusi samė studentė.
“Lietuvoje vis dar klesti šešėlis, užsidarome įvairovei rasės, lyties, seksualinės orientacijos, religijos klausimais, nusukame akis pamatę žmogų su negalia ir juokiamės iš to, kuris yra kitoks. Mes tiek daug skundžiamės, tiek daug kritikuojame. Mes per mažai klausomės ir per mažai suprantame ir taip dažnai numojame ranka, sakydami, jog tai ne mano, o kažkieno kito problema.
O tada stebimės gūžčiodami pečiais ir ieškome kaltų.Galime drąsiai žengti į ateitį, nes turime sukūrę tvirtus pamatus tam, kad galėtų sparčiai augti mūsų valstybė ir jos gerovė. Vis dėlto nūdiena nevisai tenkina mūsų norus. Kad ir kaip toli nuėjome, kad ir kiek pasiekėme, nesame patenkinti visai savimi, o taip yra todėl, kad žinome, jog galėjome pasiekti ir daugiau. Žvelgdama aplink, o kartais ir į pačią save, pasigendu solidarumo, matau, jog kartais vienadienės naudos aukojame ir visuomenės interesus.
Atidėliojame sprendimus, darbus kitai dienai ir trypiame vienoje vietoje. Bijome išeiti iš savo komforto zonos ir taip netobulėjame.
Užsibrėžtuose tiksluose ieškome trūkumų, priekaištų, bet neieškome priemonių jiems įgyvendinti. Ir man taip be galo keista, kai mes galime stebėti žvaigždes, kurios spindi už tūkstančių šviesmečių, bet kartais pamirštame, kas yra svarbiausia, – tai žmonės, kurie yra šalia mūsų. Išmokome pagaminti kokybiškas prekes ir produktus, bet kartais pamirštame, kad kokybiškos turėtų būti ir mūsų vertybės.Kaip viena didžiausių vertybių šiandien mums yra laisvė, bet taip pat ji nėra atsiejama ir nuo atsakomybės.
Alberto Camus žodžiais „laisvė – ne dovana, kurią gauni iš valstybės ar valdovo, o gėris, kurį kasdien turi išsikovoti pats, savo pastangomis“. Todėl šiandien mes esame atsakingi už savo sprendimus tiek prieš save, tiek prieš aplinkinius ir, svarbiausia – tiek prieš mūsų valstybę. Tikiu, kad ir kokie maži mes esame, bet kiekvienas savaip prisidedame prie pasaulio, kuriame gyvename kūrimo, todėl turime jaustis atsakingais už kiekvieną savo poelgį, žodį, veiksmą ir mintį, nes jie gali nuspręsti ir kitų likimus“, – kalbėjo A.Okunytė.
