Ir velniop ten kažkokios Europos Sąjungos direktyvas, profsąjungų pypsėjimus apie 6 procentų BVP – ši reforma vyksta sklandžiai ir be sutrikimų. BVP procentas švietimui katastrofiškai mažėja ir prieš kažkokią ten Antano Smetonos vyriausybę, skyrusią švietimui net 12 nuošimčių, gali pasvajoti nebent gerą atmintį turintys, o žavėtis tuo Finansų ministerijos šviesuoliai nerekomenduoja.
Už varčios ir vėl nuo pradžios
Gerai paanalizavę tai, ką siūlo Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM), nieko naujo neišgirdom. Ilginti mokslo metus jau bandė ponas Dainius Pavalkis, bet jį atstatydinus naujoji ministrė Audronė Pitrėnienė visai bendruomenei plojant, savo bendrapartiečio „planą chuliganą“ panaikino. Manau, būdama praktike, ji gerai suvokė, jog egzaminų metu dvi savaites mokinukams pasišlaisčius po mokyklą nei ugdymo kokybė pagerės, nei žinių jų galvose pagausės, nei namų darbų sumažės.
Proveržio sulauksim tik visiškai pakeitę ugdymo turinį, sumažinę pamokų skaičių, atsisakę visų ten integruotų dalykų (kai kuriose pamokose jų integruota jau po devynis, o tikrojo dalyko nebesimato), panaikinę begalinį faktų kimšimą, suderinę ugdymo programas su aukštųjų mokyklų reikalavimais ir, pagaliau, nustoję iš vaiko gaminti robotą su lentynomis.
Šešiamečių ugdymas irgi menka „navyna“, kam apie 30, tie mena laikus, kai siūlė mokytis jauniems. Vienus apgynė tėvai,kiti nutapeno į mokyklėlę, o devyniolikos sirgo depresija. Projektas numirė gerokai neįsibėgėjęs.
Taip, dabartiniai mokiniai guvesni, jie gimę su kompiuteriais po galva ir telefonu rankoj, jie žingeidesni ir drąsesni. Bet jūs man pasakykit, kodėl jų rezultatai prastesni nei tų, kurie be „Google“ sistemos mokyklą baigė? Jei mums atsibodo laikyti jaunimą mokyklose iki dvidešimties, gal „proto bokštai“, pertvarkę ugdymo turinį, atsisakys 12 klasės? Mes jos nebaigėm ir pinigų kiek sutaupytų (juk tik švietime reikia tai daryti, su aukso šaukštais vaikai nevalgo).
Etate irgi nieko naujo
Nieko naujo ir etatiniame apmokėjime. Pavarčiau seną etatinio modelio pateikimą, ogi ir vėl tas pats. Nors profsąjungos bando jam suteikti žmogišką pavidalą ir savo turiniu bent priartinti prie pažangiųjų šalių modelio ir bent Estijos turinio (1000 eurų pradedančiajam mokytojui), bijau, kad nieko nebus. Tam reikia pinigų ir nemažų.
Nesvarbu, kad jau seniai perspjovėm visus pasaulinio banko reikalavimus ir net 30 tūkst. mokytojų nebeturim, o greitai ir likusių nebeturėsim... Senieji išeina nebūtin, jaunimas už pašalpas nedirba ir nedirbs, prestižo programos neparemtos pinigais yra tik figos lapas kiauram užpakaliui pridengti, o pedagoginio universiteto prijungimas prie inžinerinės pakraipos aukštosios mokyklos, reiškia viena – šią kalvę uždarom, „cvekų“ programuotojai nekals, o arklius kaustysit patys.
Iš kokios šalies įsivešite mokytojus, mielieji, jei jau dabar net septynis metus nepriimta nei fizikų, nei chemikų? Kažkada siundė ant piketuojančių mokytojų už plakatą, kad mokytojas ne melžėjas, jo iš kitur neatveši. Oi kaip rypavo įsiutintos melžėjos ir jų kurstytojai, neva jų darbo mes negerbiame. Dar ir kaip gerbiame, tik konstatuojame, kad vaikų mokyti jūsų kvalifikacija ne ta, mes, mokytojai, chirurgų juk nesiruošiame keisti. Taigi nei ukrainiečiai, nei kaimynai baltarusiai, o tuo labiau uzbekai, mokykloje tikrai nedirbs.
O dabar vėl etatinis apmokėjimas. Nors kartą norisi aiškaus, motyvuoto mūsų sunkaus darbo apmokėjimo modelio. Kad jį suprastų kiekvienas, jame įstatymas nebūtų suveltas su krūvomis lydinčių, palydinčių ar dar kitokių poįstatyminių aktų. Kad jame būtų pasakyta, kiek dirbu su vaikais, kiek dirbsiu kitus darbus, o už įsakymą dirbti nemokamai, prievaizdai bus baudžiami. Nes tik mokyklose vyksta atvira, neįteisinta vergovė – už darbą tiesiog nemokama ir dar pareikalaujama atsakomybės. Jei gyvename kapitalistiniame pasaulyje, tai ir elkimės kaip kapitalistai. Už paslaugas reikia mokėti!
Kaip mes tapom biudžetininkais
Mokytojams nesigilinant į visus niuansus (nes juk tai tik tų nelemtų profsąjungiečių reikalas, o visi kiti kaip gudrios beždžionės, po karo nulips nuo „orumo“ kalno vaisių susirinkt) vėl skubos tvarka prastumta nauja apmokėjimo tvarka. Valio! Mes tapome biudžetininkais.
Ir nors ne kartą tartasi ir lyg susitarta, jog švietimo sritis ypatinga, kitokia ir jai nepritaikysi nei A, nei B, kad mes dirbam ypatingomis protinės ir emocinės įtampos sąlygomis. Nieko tai negelbėjo. Net juoktis nebesinori, kai visko matę ugdymo įstaigų vilkai veliasi po šią sistemą, bando ją pritempti ne prie išsilavinimo ar kitokių kriterijų, o prie turimų pinigų.
Dėl neaiškaus valstybės ir savivaldybių darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo reglamentavimo, jokie magistrai 20 procentų A lygio pareigybinio priedo, kurio ypač tikėjosi ugdymo įstaigų vadovai, nematys net horizonte. Tam kaip visuomet nėra numatyta lėšų. Va ir pasimatė, kad išsilavinimas ir kompetencijos mokykloje ir eilinėje biudžetinėje įstaigoje yra du nesuderinami dalykai. Teisus buvo Dž. Orvelas pasakęs, kad „tarp lygių kiaulių būna lygesnių“.
O supratę, kad tai tik pastovioji, o nuo rugsėjo mėnesio atsiras ir kintamoji užmokesčio dalis, kurią kaip labdarą arba už nuopelnus, arba už giminystę, dalins direktorius, suklego visa bendruomenė. Prasidėjo planų gamyba, kurie, neva, nulems darbo rezultatus ir tą kintamąją dalį.
Mano kaimynas pasakytų „durna tu, Magnolija“, jei tavo mokinys užaugo padoriu žmogumi, va – tavo pasiekimas. Bet ar jis padorus, mes pamatysim po 20 ar 40 metų, o tie trafaretiniai „ugdysiu, sieksiu, motyvuosiu“ yra tik popierinis reklaminis triukas. Vieniems, vadinamiesiems– lojaliems, ta reklama suteiks 40 procentų priedą, o kitiems – špygą.
Ir vėl dirbtinai kiršinami vadovai su darbuotojais, o žinant, kad tos kintamos dalies finansavimas šakėmis ore rašytas, jo nebus, kaip ir 20 procentų priedų pagal planuojamą etatinio darbo apmokėjimo projektą, nors ir nupešę direktorius, mes nieko nelaimėsim. Šokinėsim iš laimės kaip magistrai be priedų, arba kaip G. Steponavičiaus pamaloninti už kitus darbus 3,5 valandom, o tegavę tik už 0,5, kurios taupumo sumetimais kai kur visiškai ištirpo.
Primenu, kad profesinių sąjungų lyderiai tos kintamosios dalies nenusipelnė. Jie per giliai kapstosi ir taškas. Irapskritai – jie juk derasi kaip išprotėję. O derėtis dėl nepavykusių projektų turėtų būti lyg ir juokinga. Taigi jei tikėjotės, kad gyvensite kaip valdininkai, žiauriai klydote, garsios „žirklutės“ liko kaip poteriuose „Tėve mūsų“, pareigybės be metodikos virsta grotesku – atsakomybė yra, o teisių – ne.
Egzaminai, profesinis orientavimas ir vadovų kaita
Pasirodo, mes nieko negirdėjome apie profesijos magistrą. Nieko baisaus, juk apie karjeros specialistus didieji mąstytojai irgi nieko negirdėjo ir siūlo grįžti prie seno išbandyto anų gerų laikų (net nedrįstu įvardinti kokių) modelio.
Klausimas labai atviras – ką tie karjeristai veikė už ES pinigus, jei garsas apie juos ne tik iki „rubežiaus“, bet ir iki kabinetų nepaėjo. Todėl ir turime tik į emigraciją orientuotą jaunąją kartą. Egzaminai irgi kaitaliojami kaip kojinės. Tai svarbūs, tai ne. Laikėm kažkada 9, laikėm valstybinius, po to mokyklinius ir valstybinius. Mus gąsdina ne egzaminai, o pusė klausimų užduotyse, kurių tikslas ne patikrinti žinias ar gebėjimus, o „sumauti“ vaikus. Egzaminai irgi turi būti aiškūs ir mes turim iš anksto žinoti ko ir kiek reikia mokėti, o ne svaičioti apie tai, kad kažkas kažką sumastys, nes, matot, jo mąstymas kitoks.
Vien tik direktorių kadencijos yra naujovė, deja, išplaukusi iš didelės vadybinės krizės, skandalų. Ir startą tam davė pati prezidentė, nebeapsikentusi atviros ir ciniškos betvarkės šiame fronte. Sujudo sujudėjo mokyklos piramidės viršūnė, oi kaip sujudo. Kai į gatvę buvo išspirta per 26 tūkst. mokytojų, tokio sujudimo nesigirdėjo.
Direktorių asociacija kaip mat pasipildė naujais nariais, o noras apskųsti dar nepriimtą norminį aktą, didėja geometrine progresija. Kai gerai pagalvoji, dešimt metų dirbi mokytoju, įgyji patirties, dešimt pradinės mokyklos direktoriumi, dešimt progimnazijos, dešimt gimnazijos... ir pensija šalia. Ir tobulėji, ir neatsibosti, ir visuose kolektyvuose skleidi visuotinį gėrį. Kodėl bijoma? Juk ne dvarą užstato ar tėvoniją praranda. Kai kurie juk gali net merais ar Seimo nariais tapti – žinių bagažas augs sparčiau.
Rezervatą mokytojams
Vienas protingas ir jau visko regėjęs švietimo skyriaus vedėjas, po susitikimo su reformos „kalviais“ atsidusęs pareiškė,–“jei taip ir toliau, tai siūlau mokytojams įkurti rezervatą. Ten ekskursijas galėsim vedžioti, už pinigus gyvą mokytoją parodyti kol paskutinis nemirė arba neemigravo“. Ir žinote, jis teisus. Mes pavargom nuo suabsoliutintų vaiko teisių ir mūsų beteisiškumo, mes pavargom nuo plataus ugdymo ir norime tiek nedaug – mokyti. Pagaliau mes greitai aplenksim žurnalistus savo profesijos pavojingumu. Tai kada statysim paminklą paskutiniam Lietuvos mokytojui?
O visos reformos, iš šalies žiūrint, primena arklidžių valymą. Atėjo nauja valdžia ir nutarė iškuopti tai, ką visos ministerijos pridirbo. Bet visus nevykusius projektus sudėjo į krūvą ir, deja, gaunasi tik sąvartynas, nesvarbu kiek lėšų tai kainavo, tačiau jų vertė abejotina.
Ir visame šiame chaose lieka nepajudintos „veltėdžių“ kontoros, kurios kažką plėtoja, kažką iniciatyvina ir „biesas“ žino ką dar daro. Jų tiek priviso vardan švietimo gerovės, jie sumaumoja visus švietimo pinigėlius pagal partinį principą. Neįsižeiskite, partijų vadovai, labai jau daug jų atsirado bičiuliams ir broliams, ir gyvena jie nemokamo mokytojo darbo ir Lietuvos vaikų sąskaita.
Tam, kuris iš jų visų padarys tik vieną, veikiančią efektyviai ir mokykloms, o ne sau pritraukiančioms ES milijonus, mes pastatysim paminklą, kaip ir paskutiniam Lietuvos mokytojui. Ne kur kitur, o Daukanto aikštėje.
