Jauna, pavojinga, mokslo neturinti, nieko dirbti nemokanti ir ypač įžūli jaunoji banditų karta. Vaikai tų tėvų, kurie po Nepriklausomybės liko greitkelio nuošalėje, kurių Biblija tapo dvi nuostatos. MAN PRIVALO DUOTI. AŠ PRIVALAU GAUTI.
Jie, mums nieko nedarant, tik atsiperkant pašalpomis, išaugino kartą, kuri nematė dirbančių tėvų, namie matė tik girtuoklystes ir patyrė smurtą, kurie niekam nerūpėjo, ir jų vienintelis troškimas tapo kuo greičiau spjauti į visuomenę, kurios jie net nesuprato, ir gauti VISKĄ.
Vieninteliu būdu, kurį jie suprato – jėga.
Užaugo nusikaltėlių karta, kurią, deja, galime pavadinti visuomenės atmatomis. Bet jų, kaip atliekų ar broko, jau nesunaikinsi. Nes jie yra mūsų pačių produktas. Užkirsti tam kelią, deja, jau per vėlu.
Reikia tik mokytis iš klaidų ir visą dėmesį koncentruoti į augančią kartą, dešimtmečius, kurie auga pas tėvus, prageriančius vaikų pinigus ir kurie patiria smurtą bei patyčias.
O dabartinio nusikaltėlių traukinio, lekiančio per Lietuvos miestus ir kaimelius, deja, nebesustabdysi. Jei vienus išlaipins iš vagono ir įkiš į kaliūzę, kiti įsės į jo vietą. O ir išlaipintieji po kelerių metų grįš atgal.
Kodėl su jais sunku susitvarkyti? Todėl, kad jie neturi smegenų. Tik nuskambėjo žiaurus Ievutės nužudymas, už kurį žmonės reikalauja mirties bausmės, po dienos kiti išgamos užsipuolė nėščią moterį su vaiku viešoj vietoj. O kuo tai būtų pasibaigę kur nors pamiškėj? Tik nuvilnijo per šalį pasibaisėjimas dėl vaikučių nuskandinimo šuliny, netrukus kiti išgamos mirtinai užtalžė savo mažylius. Kiekvienoj šalies vietoj slypi daugybė bombų, ir kaip jau minėjau ankstesniam rašiny, mums reikės vis daugiau žvakučių.
Aš pesimistė? Tai duokit mums kitokių pavyzdžių ir nuraminančių suvaldytos situacijos faktų. Bet šįkart aš daugiau norėčiau pakalbėti apie čigonus po to, kai kilo tiek triukšmo paaiškėjus, kad Ievutę užtalžė galimai čigonai.
Tai nėra esmė.
Juk šūdžiai tikrieji lietuviai nusikalsta kasdien, ir net emigracijoje. Pirmiausiai, reiktų baigti diskusijas, kad pavadinus čigoną čigonu įžeidžiamas jo orumas. Koks? Čigonas ir yra čigonas, yra čigonų kalba ir tauta. Romai yra tik čigonų savivardis. Kaip mes, lietuviai, dar save vadintume aisčiais ar baltais.
Nenuostabu, kad po tokio protu nesuvokiamo nusikaltimo, kurį padarę įtariamieji čigonai jau ir prisipažino tyrėjams, visuomenėje kilo baisus pasipiktinimas, pasipylė grasinimai, už kuriuos jau žadamos bausmės.
Bet būkime teisingi – negi tokia desperatiška žmonių reakcija neturi pagrindo ir ilgos istorijos, kurią žmogaus teisių gynėjai linkę ir dabar nutylėti?
Lietuvoje jau seniai išblėso laužus kūrenančių, romansus dainuojančių ir kartais arklius pavagiančių čigonų įvaizdis. Ir ne kas kitas, o jie patys prie to labiausiai prisidėjo: pakanka paskaityti, kas kriminalinėse suvestinėse rašom apie pagrindinį taborų verslą – narkotikus.
Kiti čigonai, gerbiami mūsų visuomenės nariai, paskubėjo pareikšti, kad jie atsiriboja nuo Ievutės žudikų. O kodėl jūs, mielieji, atsiribojate? Neatsiribokite!
Tokie žymūs žmonės kaip Radžis ar Ištvanas turėtų eiti į taborus, savo autoritetu mėginti keisti situaciją, tapti geros valios ambasadoriais.
Ne paslaptis, kad čigonui autoritetas ne valdžiažmogis, o kitas jų tautietis. Todėl aš kviečiu juos imtis tos misijos ir nuplauti gėdą nuo savo artimųjų veido.
Turbūt Ievutės žudikai bus nubausti griežta bausme. Iš dalies ir dėl visuomenės reakcijos. Bet skaitau klausimą – kas bus su vieno iš įtariamųjų jauna žmona?
Koks čia klausimas? Jau po kelių mėnesių ji galimai taps laidos „Kalinių žmonos“ heroje ir pasakos mums, koks nuostabus, rūpestingas ir mylintis yra jos vyras, o kalėjime jam labai trūksta razinų... Taip ratas ir suksis...
Kadangi esu „Lietuvos ryto“ žurnalistė, iškart pabrėžiu kad mano nuomonė nebūtinai turi sutapti su redakcijos nuomone.
