– Kodėl ujamas tiek daug kultūrai nusipelnęs žmogus? – stebėjosi V.Adamkus pasiteiravus, kaip jis vertina prezidentės, premjero ir kultūros ministrės reikalavimą, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas G.Kėvišas trauktųsi iš pareigų.
– G.Kėvišo galvos garsiausiai reikalauja kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson, pati bendradarbiavusi su jo sūnaus Martyno Kėvišo įmone, tik nesėkmingai. Gal čia įtakos turi asmeninės šios politikės ambicijos?
– Negaliu komentuoti, ko nežinau. Man nėra žinomi ir teatro finansiniai reikalai, sutartys su užsienio muzikos žvaigždžių pasirodymų rengėjais, bet neabejoju, kad jei LNOBT nebūtų vadovavęs G.Kėvišas, tiek daug iškiliausių pasaulio muzikantų ir muzikos kolektyvų niekada nebūtų atvykę į Vilnių.
Kol taip yra, niekas to neįvertina. Kai teatras taps provincialus, tada pamatysime, ko netekome. Šiuo atveju kalbame ne apie kokį vinių įmonės vadovą.
Negalima nematyti, kiek daug šis žmogus nusipelnęs Lietuvos ir kitų šalių kultūrai. G.Kėvišui aukščiausius valstybės apdovanojimus yra įteikusios Prancūzija, Lenkija, Italija, Slovėnija.
Aišku, jeigu yra padaryta kokių nors pažeidimų, reikia tirti. Bet tai ne politkų, o teisėsaugos reikalas. Ir kaip gali ministrė, nieko neištyrusi ir neišsiaiškinusi, imti ir pasakyti Lietuvą garsinančiam žmogui: „Lauk!“?
Teisinėje valstybėje taip tvarkytis tiesiog neleistina. Juolab kad ministrė pati pripažįsta: teisinių argumentų atleisti jį nėra.
– Kaip tokiu atveju turėtų elgtis politikai?
– Jei kyla klausimų dėl G.Kėvišo veiklos, viską gali išsiaiškinti teisėsauga ir atsakyti, ar padaryta kas nors neteisėta. Man aišku viena – politikams nereikia skubėti skelbti nuosprendžių.
Pas mus išvis labai daug asmeniškumų. Aš čia kalbu apskritai apie mūsų blogus politinius papročius. Išmokime gerbti ir vertinti žmones, nes kitaip galime tik prarasti Lietuvos kultūrą kuriančias asmenybes.
