„Kėdainiai, vaikas darželyje pasako apie smurtą. Auklėtoja
sureaguoja (...), dar auklėtoja papasakoja apie tai, kad ji matė ir
mamą sumuštą. Klausimas yra toks, kada mes pamatome smurtą prieš
suaugusį, mes kam pranešame? Turime kam pranešti? Koks yra
sektorius šitų paslaugų? Ir kas galėtų užsiimti, kad ta mama jau
galėtų gauti psichologinę pagalbą? Tokių paslaugų mes turime
minimaliai. (...) Suaugęs žmogus renkasi, ar jam reikia tų
paslaugų, gana dažnai pasako – ne, gana dažnai neigia patį atvejį“,
– kalbėjo E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį, kad
Lietuvoje 50 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, iš jų praktiškai
visos – su vaikais, „vaikai lieka gyventi su tėčiu ar mama, papuola
į naujas santuokas, sugyventinius, įvairius kitus ryšius, šeimos
ratas plečiasi, atsiranda daug kitų interesantų, skirtingų mamos
arba tėčio interesų, kur vaiko interesas ne visada būna pirmas ir
pagrindinis“.
„Kai kurie įstatymų leidėjai pradėjo klausti, ką reikėtų
daryti? O gal reikėtų fiksuoti informaciją apie sugyventinius –
neišeina, kokiu būdu mes tą informaciją apie sugyventinius
rinksime. (...) Vaikai papuola į vienas ir kitas situacijas
asmeninėje šeimyninėje aplinkoje – gali būti mylimi, nemylimi,
terorizuojami, mušami, situacijos gali būti įvairios“, -sakė E.
Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė šioje situacijoje akcentavo
būtinybę pasitikėti vaikais ir gebėjimą išgirsti, ką jis pasako.
„Kitas dalykas – kas atsitinka po to, kai jis pasako.
Kėdainiuose, jokiu būdu nenoriu smerkti, bet labai gerai sureaguoja
auklėtoja, praneša Vaiko teisių skyriui. Vaiko teisių skyrius
pradeda veiksmą atlikti, per tą laiką praneša mamai, mama
atvažiuoja, pasiima vaiką. Ar čia gerai? Aš nebūčiau tikra, kad
mamai reikėtų tą vaiką iš karto atiduoti“, – sakė E. Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė atkreipė dėmesį ir į
pareigūnų bendravimo su vaiku ypatumus.
„Vaiko teisių skyrius praneša teisėsaugai, atvažiuoja
teisėsaugos pareigūnai. Vėliau, kai peržiūrime, sako, apklausos
nebuvo. Vaiko teisių skyriui atrodytų – kaip apklausa. (...) Dažnai
tyrėjai bendravimo su vaiku nelaiko apklausa. Jie tik pasitikslino
detales. Bet kuris psichologas pasakytų, kas tai yra (...). Šitoje
situacijoje reikia galvoti, kas ir kaip yra daroma“, – sakė E.
Žiobienė.
Pasak jos, taip pat svarbu, kokiu teisės aktu vadovaujantis
pradedamas tyrimas – Baudžiamuoju kodeksu ar pagal Smurto
privačioje erdvėje įstatymą. Nuo to priklauso kardomosios priemonės
ir pagalbos smurto aukai galimybės.
Kontrolierė akcentavo, kad byloje yra labai svarbus įstatyminis
atstovas. Pasak jos, svarbu visais atvejais įvertinti, ar tikrai
vaiko mama ar tėtis atstovaus vaiko, o ne savo interesams.
„Šitoje situacijoje Europos Taryba yra priėmusi gaires (...),
kuriose yra aprašyta ir teisininko paskyrimas, ir įstatyminio
atstovo, kaip reikėtų vaiką apklausti, kuo vadovautis. Kaip ir
dokumentais mes daug ką turime ir įrankių turime, bet reikia
kiekvieną kartą apgalvoti konkrečią situaciją“, – kalbėjo E.
Žiobienė.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė akcentavo, kad visos pagalbos
smurto artimoje aplinkoje priemonės negali būti nukreiptos tik į
socialinės rizikos šeimas.
„Aš pamenu, kai man buvo gal dvidešimt metų, kai šalia studijų
dirbau darbe, ir mano vadovas sakė: paprastai, kad žmogus su
moksliniais laipsniais yra „svolačius“, žino tik jo žmona. Pirmą
kartą labai nustebau, bet realiai gyvenimas rodo visai ką kita. Ne
tik socialinėje rizikoje yra smurtas. Galite turėti labai
išsilavinusias, protingas, pinigingas šeimas ir didelį smurtą
šeimoje, užslėptą smurtą prieš suaugusįjį, prieš vaikus. Taigi
nukreipti paslaugas tik į socialinę riziką yra labai ydinga“, –
sakė E. Žiobienė.
Kontrolierė apgailestavo, kad ne visose savivaldybėse yra
vienodos galimybės nukentėjusiems gauti paslaugas.
„Atkreipkime dėmesį į mažesnes savivaldybes. Labai dažnai
savivaldybėje nėra nė vienos nevyriausybinės organizacijos arba
nevyriausybinė – tik viena kita, bet paslaugų nelabai teikianti,
kartais savivaldybė ir neįsileidžia, nėra bendradarbiavimo tarp
savivaldybės atskirų padalinių (...). Tai nepateisinama ir
neatleistina, nes visur yra tas pats vaikas, ir tas vaikas yra kaip
vienetas, kuriam reikalinga čia ir dabar“, – sakė E. Žiobienė.
Apibendrindamas informaciją apie smurto artimoje aplinkoje
mastus, policijos generalinis komisaras Linas Pernavas atkreipė
dėmesį, kad iki 2011 m. dėl smurto artimoje aplinkoje
nukentėjusieji asmenys privataus kaltinimo tvarka patys turėjo su
pareiškimu kreiptis į teismą. 99 proc. asmenų į teismą
nesikreipdavo.
„Nuo 2012 m. mes pradėjome skaičiuoti statistiką, kad tokių
nusikaltimų jau buvo daugiau nei 4000. 2013-2015 m. tų nusikaltimų
svyravo tarp 7-8 tūkst. Pernai šis skaičius pasiekė beveik 11
tūkst. nusikaltimų“, – sakė L. Pernavas.
Policijos generalinis komisaras apgailestavo, kad tik šiek tiek
daugiau nei 22 proc. asmenų, kaltinamų smurtu artimoje aplinkoje,
realiai buvo teisme, kitais atvejais sprendimai priimti už akių ir
skirtos baudos.
„Tai reiškia, kad iš 10 tūkst. tik pora tūkstančių pamatė
teisėją, teismą, realų procesą ir, tikėtina, kad bent dalis jų
suprato, ką jie padarė ir už ką juos teisia. Reikia pamąstyti, ar
turime priiminėti didžiąją dalį sprendimų už akių, ir antras
dalykas, ar bauda yra geriausia bausmė už tokį nusikaltimą. (...)
Įsivaizduokite – vienas iš šeimos narių gauna baudą, o kas moka?
Moka visa šeima“, – sakė L. Pernavas.
Pasak policijos generalinio komisaro, nuo smurto nukentėjusių
vaikų skaičius svyruoja nuo 3 tūkst. iki praėjusiais metais – 2,7
tūkst.
