Taip buvo paminėta Amžinajame mieste prieš 60 metų pasirašytos vadinamosios Romos sutarties, padėjusios pamatus ES, sukaktis.
Dar gerokai prieš šias iškilmes Europos Komisijos vadovas J.C.Junckeris pateikė penkis galimus scenarijus, kaip ateityje turėtų funkcionuoti ES. Jie sąlygiškai vadinami „tęstinumo“, „nieko daugiau, išskyrus bendrą rinką“, „tie, kas nori daugiau, tai ir daro“, „mažiau, bet efektyviau“ ir „kur kas daugiau kartu“.
Pirmasis scenarijus reiškia, kad jokių didesnių politinių ar ekonominių pokyčių nė į vieną pusę ES nesistengia ir nesiekia daryti, išskyrus nebent mažus žingsnius stiprinant bendrąją rinką, vienijant saugumo bei užsienio reikalų politiką.
Pagal antrąjį scenarijų, ES rūpintųsi tik bendrąja rinka, o visi politiniai sprendimai būtų paliekami pačioms šalims narėms.
Jeigu ES pasirinktų trečiąjį kelią, kaip rodo šio scenarijaus pavadinimas, šiuo keliu pirmiausia judėtų šalys, kurios toliau nori stiprinti bendradarbiavimą gynybos, saugumo, ekonominės bei socialinės politikos srityse.
Pagal ketvirtąjį scenarijų, ES stengtųsi dar glaudžiau bendradarbiauti tik keliose srityse, kurios šiuo metu jai kelia bene daugiausia problemų ir rūpi labiausiai, – išorės sienų apsaugos, saugumo, inovacijų.
Penktasis scenarijus numato glaudesnę integraciją visuose ekonominiuose ir politiniuose lygmenyse, dar didesnį valdžios perkėlimą centrinėms ES institucijoms.
Bet savaitgalio deklaracija aiškiai nerodo, kurį scenarijų pasirinks ES. Galbūt tai bus kelių derinys ar kas nors visiškai nauja.
Tiesa, dokumente esanti frazė „mes dirbsime kartu skirtingu greičiu ir intensyvumu ten, kur tai bus reikalinga“ tarsi ir nurodo, kad linkstama link vadinamojo skirtingų greičių ar „tie, kas nori, tai ir daro“ scenarijaus.
Jį labiausiai remia ir didžiosios ES valstybės.
Neatmestina, jog bendras sprendimas, kuriuo keliu judėti, galutinai išsirutulios tik tuomet, kai bus aišku, ar radikalizmo ir izoliacionizmo banga, kurios taip bijota po „Brexit“ ir D.Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose, išties gresia visos ES išlikimui.
Niūriausi debesys pastaruoju metu šiek tiek prasisklaidė. Po rinkimų Nyderlanduose, kur radikalai pasirodė prasčiau, nei tikėtasi, šviesiau atrodo ir Prancūzijos ar Vokietijos padangės.
Bet išlieka procesai, kurie maitina ir radikalųjį populizmą, ir piliečių nusivylimą tiek ES, tiek tradicine demokratija. Tai – vadinamųjų tradicinių politinių jėgų ir institucijų bejėgystė, idėjų deficitas, vis dar sunkiai kontroliuojama migracija, socialinė atskirtis tiek tarp šalių, tiek jų viduje.
Ar dabartinė ES apskritai pajėgi efektyviai spręsti šias problemas? Jei ne, tokios pergalės kaip Nyderlanduose – tuščios.
Bene daugiausia ginčų kelia scenarijai „tie, kas nori daugiau, tai ir daro“ ir „kur kas daugiau kartu“.
Pirmąjį remiančios ES didžiūnės buvo įpratusios spręsti tarpusavio reikalus nepaisydamos mažųjų. Tuo labiausiai piktinasi vis dar „naujosios“ ES narės Čekija, Lenkija, Slovakija ir Vengrija. Jos jau paprieštaravo, kad būtų įteisinta „dviejų greičių“ Europa.
Tuo metu „kur kas daugiau kartu“ idėjai, kurią labiausiai remia vadinamieji ES federalistai, labiausiai priešinasi minėti radikalai.
O kur norėtų pasukti Lietuva? Oficialusis Vilnius iki šiol dažniausiai tyliai laukdavo, kuria linkme papūs vėjai Briuselyje ir kitose pagrindinėse ES sostinėse, po to uoliai eidavo pavėjui.
Regis, taip gali atsitikti ir šįkart, nors bandoma demonstruoti, kad Lietuva – tikra europietė, galinti svariai dalyvauti sprendžiant viso žemyno likimą. Šią nuostatą norėta patvirtinti ir Seime surengtoje konferencijoje, kur buvo diskutuojama tiek apie EK pateiktus scenarijus, tiek apie ES ateitį apskritai.
Tačiau dauguma konferencijos dalyvių kartojo seniai girdėtas frazes, kad ES turi būti vieningesnė vykdydama saugumo, energetikos politiką, kovodama su Rusija ar spręsdama kitas problemas, kurios ir taip seniai žinomos.
Matyt, tokia bus ir Vilniaus laikysena, kurią anksčiau suformulavo prezidentė D.Grybauskaitė, – esą Lietuva kol kas nepalaiko nė vieno scenarijaus, o kaip bus vėliau, pamatysime.
Panašiai šalies vadovė kalbėjo ir Romoje, pažarsčiusi entuziastingų pareiškimų, kad Lietuva tiesiog nori būti ES priekyje.
Tad nieko keista, kad bene aiškiausiai konferencijoje Seime kalbėjo kraštutinių požiūrio taškų atstovai.
Antai didelis eurofederalizmo entuziastas, europarlamentaras P.Auštrevičius skelbė, kad Lietuvai naudingiausia intensyvesnė integracija ir atvirų durų politika, o savąją diskusiją surengę radikalieji konservatoriai bent žodžiais kovojo už vadinamąsias tautines valstybes.
Kitaip sakant, po kiekvienam skirtingai šviečiančia Lietuvos saule nieko nauja – net tokiu lemtingu ir mūsų šaliai, ir visam žemynui metu.