– Ar šiemetis bendras VSD ir karinių žvalgų kūrinys, jūsų akimis, kuo nors skiriasi nuo jų pastarųjų metų produkcijos? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Girniaus.
– Kokių nors išskirtinių naujienų ar šių metų ypatybių nematau. Įspūdis toks pat, kaip visada – tai bendrybių rinkinys, labai bendro pobūdžio dokumentas su minimaliu kiekiu konkretikos ir argumentacijos.
Suprantu, kad tai lemia pati tokių tarnybų specifika. Kita vertus, mano manymu, toks kalbėjimas bendrybėmis pastaruoju metu tampa tam tikra žvalgybos problema – ir ne vien Lietuvoje.
Tai, pavyzdžiui, rėžia ausį ir Amerikoje.
Bent tuomet, kai prasidėjo didysis ir vis augantis triukšmas dėl galimos Rusijos įtakos JAV prezidento rinkimams ir politikai apskritai, tos šalies specialiosios tarnybos apie tai kalbėjo tik labai aptakiai, be jokių konkrečių detalių.
O tai, kas surašyta lietuviškojoje ataskaitoje, manau, galėtų savo jėgomis surašyti ir kiekvienas bent šiek tiek geresnis apžvalgininkas ar žurnalistas.
– Tačiau ataskaitoje tęsiama tradicija, kuri prasidėjo nuo prezidentės Dalios Grybauskaitės kritikos, – esą saugumas ir karinė žvalgyba neviešina savo trofėjų, nustatytų ar pagautų šnipų galvų.
Štai ir šiemet paskelbta Rusijos žvalgybininko Sergejaus Kulešovo, esą aktyviai verbuojančio lietuvius Kaliningrado srities pasienyje, pavardė, taip pat yra neidentifikuoto jaunuolio (esą Rusijos šnipo) viešame renginyje Lietuvoje nuotrauka.
Be to, ataskaitoje daug informacijos apie tai, kur ir kokios išdėstytos Rusijos bei Baltarusijos karinės pajėgos.
– Bet tai iš esmės ir viskas iš tos srities. Netgi nėra bendresnio pobūdžio duomenų, kokios yra Rusijos ar Baltarusijos žvalgybinio aktyvumo tendencijos, būklė.
– Kaip vertinate mūsų žvalgybų pajėgumus? Ar jos turi tokių savų kanalų, per kuriuos gautų realią informaciją apie procesus, pavyzdžiui, aukščiausiuose Rusijos politinės ir karinės valdžios sluoksniuose?
– Skeptiškai žiūriu į tokius mūsų tarnybų pajėgumus ir abejoju jų galimybėmis turėti kokių nors ypatingų žinių apie tokius dalykus.
Svarbiausia – kiek ir kokia informacija su Lietuva dalijasi didžiųjų Vakarų valstybių, NATO partnerių žvalgybos.
Manau, ir tos žinios apie karinių pajėgų dislokavimą daugiausia paremtos duomenimis, kuriuos fiksuoja didžiųjų partnerių palydovai. Juk ne lietuvių žvalgai po Rusiją vaikštinėja ir fiksuoja.
Reikėtų konstatuoti bene svarbiausią problemą – viena vertus, vaizduojamės esantys bene didžiausi Rusijos specialistai, kita vertus, turime itin mažai arba beveik neturime ten rimtesnių kontaktų ir žmonių, kurie nuodugniai žinotų tenykštę situaciją.
Čia kalbu ne vien apie kokius nors žvalgybininkus, bet ir apie kitų profesijų piliečius.
– Ankstesnėse ataskaitose, nors ir labai fragmentiškai, dar būdavo paanalizuojamas pavojaus, kad Rusija gali imtis kokių nors karinių veiksmų prieš Lietuvą, lygis ir tikimybė – „maža“, „teorinė“, „nebe vien tik teorinė“.
Dabar to nėra. Apsiribota miglotu, bet grėsmingai skambančiu pareiškimu, kad Rusija galėtų per parą ar dvi pradėti karą prieš Lietuvą.
Neatmestina, jog dalis mūsų visuomenės tai gali įvertinti kaip perspėjimą, kad Rusija per tiek laiko įstengtų užkariauti Lietuvą.
– Tai suprantu kaip savaime suprantamo ir išties kažkiek tikėtino fakto, kad Rusija gali pradėti karinius veiksmus prieš Lietuvą, konstatavimą.
Lygiai taip pat sovietmečiu, pavyzdžiui, buvo galima konstatuoti, kad sovietai per 3 valandas galėtų užpulti ir galbūt nukariauti Vakarų Berlyną. Tačiau jie to nedarė dėl tos pačios priežasties, kuri yra svarbiausias, didžiausias stabdys ir dabar, – nenorėjo karo su NATO.
Tad labiau tikėtinu pavojumi, jei rusai vis dėlto nuspręstų „ką nors daryti“, laikau tai, apie ką irgi kalbama ataskaitoje, – mėginimus pakirsti svarbią infrastruktūrą, bankus.
O tai, kad nebesamprotaujama apie grėsmės lygį ar tai paliekama tarp eilučių, tarsi suponuojant, kad jis nepasikeitęs, galbūt net gerai. Juk tai visada būdavo tiesiog spėlionės.
– Vis dėlto ar tas pasakymas „24–48 valandos“, tas Lietuvos, lyg ir kybančios ant karo bedugnės, įvaizdis yra tinkamas signalas tiek užsieniui, tiek savo piliečiams?
– Nemanau. Beje, apie tai beveik kasdien kalbama jau trejus metus.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius sekmadienį, regis, negalėtų ramiai pailsėti, jei bent kartą per savaitę nepasmerktų Rusijos.
Tad užsienio partnerių akyse, atrodo, vėl virstame vieno klausimo šalimi – tuo klausimu kalbančia tą patį per tą patį.
Man, tarkime, patinka buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, kuris buvo labai griežtai, aiškiai ir argumentuotai nusistatęs Kremliaus režimo atžvilgiu, tačiau ta tema kalbėdavo maždaug tik kas tris mėnesius.
– Ar, jūsų nuomone, saugumiečiai ir žvalgai šįkart neįsileido į politikavimą, lenkų tautinę mažumą paskelbdami galimu separatizmo židiniu ir to separatizmo pavojų įžvelgę išskirtinių teisių reikalavime?
– Taip, tai aiškus nusišnekėjimas ir politikavimas – tuo Rytų valstybės ir skiriasi nuo Vakarų, kad tautines mažumas laiko potencialiu pavojumi ir penktąja kolona.
Pagal tokią logiką, didžiausias Kremliaus agentas yra konservatorius Andrius Kubilius, kuris dabar Seime bene labiausiai rūpinasi lenkų tautinės mažumos problemomis, teisėmis, o kartu ir santykių su Lenkija pagerinimu.
