Bet jie ir yra jau užsieniečiai – mūsų emigrantai, trumpam per šventes sugrįžę į tėvynę. Ankstų rytą ne vienas kėlėsi į bažnyčią, kurioje jie krikštyti ir gavę Pirmąją Komuniją, ne iš uolaus pamaldumo, o todėl , kad Velykos, kad taip darydavo vaikystėje su tėvais.
Lietuviškų Velykų tradicijos – vienas dvasinių saitų tarp emigrantų ir gimtosios žemės. Metams bėgant, tų jungiančių gijų lieka vis mažiau.
Kaip ir rinkimų programoje žadėtos darnos „valstiečių“ gretose. Visiška nedarna baigėsi R.Karbauskio idėja- pasirašyti( atnaujinti) nacionalinį susitarimą dėl emigracijos. Bet, pasirodo, R.Karbauskiui sunkiausia susitarti su S. Skverneliu. Šįsyk destruktyvios aistros numaldytos: nenustebčiau, jeigu per Velykas abu vedliai Naisiuose ridentų margučius ir keltų sulos bokalus.
Sakytum, būta ko pyktis- vienu Seimo nutarimu daugiau ar mažiau- vis viena tuščias daiktas. Dėl emigracijos tiek priimta nutarimų, rezoliucijų, tiek prikalbėta, pridiskutuota ir priverkta, kad teisingiausios mintys jau nuvertėjusios, grėsmingiausia statistika ir niūriausios prognozės nebegąsdina . Sukelia tik nuobodį, pašaipą ar susierzinimą( kaip premjerui). Žodžiais emigracijos nesustabdysi.
Mat nė viena Vyriausybė po šių deklaracijų ir susitarimų nepajudino nė piršto. S.Skvernelio Vyriausybė nepretenduoja į išimtis.
Po teisybei vienintelė veikianti su konkrečiu finansavimu valstybės programa- dar A.Kubiliaus Vyriausybės 2011 m. patvirtinta „Globalios Lietuvos“ programa, kurios uždavinys- jeigu ne skatinti, tai tikrai ne stabdyti emigraciją. Siūloma susitaikyti su faktu, kad Lietuva tapo valstybe, kurios dalis piliečių gyvena ne geografinėje Lietuvoje,ir nepuoselėti iliuzijų, kad jie sugrįš. Tai liberalus požiūris į emigraciją.
Pirmiau Švietimo ir mokslo ministeriją valdę politikai neįstengė parengti protų grąžinimo programos- net pagal „Erazmus“ mainų programą išsiųsti studentai Lietuvoje nelaukiami, o ką kalbėti apie studijuojančius užsienyje savo iniciatyva ir lėšomis.Tas nelaimėlis iš pakaunės, su prestižinio Jungtinės karalystės universiteto chemiko diplomu tegavęs gimtinėje apsauginio vietą,- tipiškas pavyzdys.
Emigracijos rykštė – katastrofiškos valstybės socialinės politikos padarinys. Antai bėgančių iš Lietuvos rekordas buvo pasiektas po „naktinės reformos“ 2010 m.( 83 tūkst. per metus), po to emigracijos banga nuslūgo. Bet ūmai pašoko po euro įvedimo ir nemažėja iki šiol.
Už Briuselio plojimus valdžiai dėl krizės suvaldymo ir sklandaus įsiliejimo į euro zoną sumokėjo ir moka iki šiol mūsų žmonės. Kur auksaburnis buvęs finansų ministras R.Šadžius ir kiti čiulbuonėliai, suokę, kad po euro įvedimo niekas nebrangs? 2014 m. asmuo, gaunantis į rankas 2000 litų, galėjo net Vilniuje padoriai suktis; po 2015 m. uždirbantis 580 eurų kraunasi lagaminą. Dar vienas išvarytas likimo posūnis.
Bet Valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimėjo rinkimus, įsipareigodama nutraukti žmonių skurdinimo politiką, mažinti socialinę atskirtį , gaivinti regionus- partijos rinkimų programa buvo itin socialdemokratiška, perviliojusi net pačių socialdemokratų rinkėjus. Kaip tik todėl Seimo „valstiečių“ iniciatyva buvo atidėtas Darbo kadeksas- liberalios minties vaisius. Didesnis žmonių socialinis saugumas, taigi, ir emigracijos stabdymas- ne šio kodekso dimensijos. Tačiau kas nepatinka Seimui, nebūtinai netinka Vyriausybei.
Vargu ar vertėjo gaišti laiką ir kelti sumaištį dėl kosmetinių Darbo kodekso pataisymų – šio A.Butkevičiaus Vyriausybės palikimo nesigėdina ir S.Skvernelio Ministrų kabinetas. Nors realių darbų ši Vyriausybė dar nepradėjo, atsigręžus į S.Skvernelio Vidaus reikalų ministerijos laikų policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos optimizavimą, galima neabejoti neoliberalia reformų kryptimi.
Todėl dviejų lyderių, Seimo ir Vyriausybės kaktomuša dėl emigracijos tebuvo pirmoji kregždė. „Valstiečių“ cezarių santykių krizė nustelbė ir priimtą Seimo nutarimą, ir pačius emigrantus. Dar ne rytoj išsipildys pranašystė, kad Lietuva bus be lietuvių. Bet jau dabar skurdo išvarytieji lietuviai tampa žmonėmis be tėvynės. Lietuviais be Lietuvos.