Žvelgiant į Aurelijų supranti, kad ta kibirkštėlė paskui įkuria didžiulę ugnį, kurioje telpa labai daug dalykų: ne tik gaisrų gesinimas, žmonių gyvybių ir turto gelbėjimas, bet ir rūpestis ugniagesių bendruomene, pagalba žmonėms, kūryba, įvairiausi pomėgiai.
„Tarp ugniagesių yra daugybė nuostabių, spalvingų žmonių, kurie gerąja prasme yra šiek tiek „išprotėję“ dėl savo darbo,“ – teigė jis.
17 metų paskyręs gaisrų gesinimui ir žmonių gelbėjimui, A. Lipinskas sako, jog didžiuojasi savo profesija.
„Ugniagesyba mane padarė disciplinuotą, be to, mėgstu nestandartines situacijas, kurios priverčia įjungti papildomą loginį mąstymą,“ – tvirtina jis.
Nuo vaikystės tapti ugniagesiu nesvajojo: „Norėjau tapti pasienio policijos pareigūnu, tačiau nepavyko. Kadangi save siejau su panašiomis struktūromis, įstojau į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Ir man patiko. Ketverius metus dirbau ugniagesiu gelbėtoju Panevėžyje, vėliau persikėliau į Vilnių.“
A. Lipinskas už išgelbėtą gyvybę yra apdovanotas Ugniagesio gelbėtojo žvaigžde, o šių metų sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso „Herojai tarp mūsų“ nugalėtojus, tarp kurių įvertintas buvo ir A. Lipinskas, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę, taip pat ir tragiško gaisro Vilniuje, Žirmūnų bendrabutyje, metu.
A.Lipinskas teigia, jog savo išgelbėtų žmonių jis nedrįstų skaičiuoti, o kai kurių gaisrų jau ir neprisimena.
„Tačiau buvo tokių, kurių pamiršti neįmanoma. Vienas jų – Žirmūnų gaisras, kuris privertė apie daug ką pamąstyti. Buvo daug streso po jo, daug skaudžių prisiminimų. Tąkart aš dirbau su automobilinėmis kopėčiomis. Atvažiavome, tačiau prie namo dėl pristatytų automobilių negalėjome privažiuoti. Policininkai rankomis stumdė automobilius. Kol radome vietą pasistatyti keltuvą, mano akyse du žmonės iššoko iš degančio namo. Septynis žmones pavyko nukelti, kai kuriuos teko jėga įtempti į lopšį, nes gyventojai nenorėjo palikti savo namų, patyrė didelį stresą ir nesuprato, koks pavojus jiems gresia,“ – prisimena skaudžius įvykius ugniagesys.
Pasak A. Lipinsko, kiekvienas gaisras yra didelė nelaimė: „Dažnai tenka juose gelbėti žmones, randame ir žuvusiųjų. Ugnis paprastai sunaikina ir visą turtą. Skaudu žiūrėti į žmones, kurie praranda viską. Matai jų akyse skausmą, neviltį ir nežinią. Tuomet stengiamės su jais pabendrauti, sumažinti jų stresą.“
Ugniagesiams gelbėtojams neretai tenka rizikuoti ir savo gyvybe.
„Prieš keletą metų gavome pranešimą, kad Žemuosiuose Paneriuose iš nuo sovietinių laikų paliktos cisternos ištekėjo amoniakas. Reikėjo gerai pasukti galvą, kaip ją užtaisyti. Tokiose nestandartinėse situacijose reikia specialiųjų žinių, tad tenka skaityti įvairios literatūros ir domėtis specifiniais dalykais. O cheminiuose incidentuose skubėti negalima, nes svarbiausia – paties ugniagesio saugumas, – pasakojo skyrininkas. – Kitą kartą buvusios Kuro aparatūros gamyklos rūsiuose degė didžiulė krūva senų dujokaukių. Visur tvyrojo tiršti plastiko dūmai. Rūsyje – metalinės pertvaros, nieko nesimato, jame tikrai buvo galima pasiklysti ir žūti. Gaisrą gesinome parą laiko, paskui mus keitė kitos pamainos.“
Pasak ugniagesio, jam ypač skaudu, kai autoavarijose dėl kažkieno kaltės žūsta jauni žmonės: „Tokie įvykiai ir patį priverčia saugiai vairuoti ir atsakingai elgtis kelyje,“ – teigė jis.
„Pradėjęs dirbti ugniagesiu dažniau pasakodavau apie darbą, - sakė A. Lipinskas. - Dabar stengiuosi tų minčių ir vaizdų nesinešti namo. Juk jeigu viską imsi į širdį, greit perdegsi. Todėl ieškai atsvaros, kas tau teikia malonumą. Man patinka iššūkiai ir ekstremali veikla. Visada patikdavo jėgos sportas, stendinis šaudymas, ginklai, motociklai. Ekstremaliojo sporto šakos man suteikia gyvenimo džiaugsmą. Be to, jau daugybę metų esu medžiotojas,“ – pasakojo ugniagesys.
Tačiau tai tik nedidelė dalis Aurelijaus pomėgių. Vienas jų – automobilio konstravimas. Šiuo metu jis baigia sukonstruoti automobilio „Caterham-7“ kopiją.
„Jie buvo pradėti gaminti pokario metais, renkami rankomis. Mano automobilis taip pat darytas rankomis, jame įmontuotas „Ford“ variklis. Automobilį sukonstravau per pusę metų. Jame panaudoti agregatai iš seno „Ford Sierra“ automobilio,“ – sakė jis.
Dar viena didelė A. Lipinsko aistra – fotografija: „Nuo vaikystės mane žavėjo ne skaitmeninė, o senoji fotografija. Persikraustęs į Vilnių, nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, lankiau meninės fotografijos kursus. Mėgstu fiksuoti gaisrus, ugniagesių gelbėtojų darbą ir šventes, žmones gatvėje, aplinką, keliones, aplankytas vietas, automobilius. Dar daug kadrų padarau ir juostiniu fotoaparatu. Deja, fotografija – nepigus malonumas, nuolat reikia atsinaujinti įrangą. Ir nuolat mokausi. Juk paspausti fotoaparato mygtuką tinkamu laiku ir rasti gerą rakursą – didelis menas.“
Ar dar liko svajonių? Pasak Aurelijaus, ateityje jis norėtų pastatyti šeimai namą.
„Man svarbiausia – šeima, be jos esi niekas,“ – sakė jis.
Dar viena svajonė – įsteigti paramos fondą, kad galėtų remti ugniagesius: „Padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Juk, pavyzdžiui, išėję iš tarnybos, jie tampa niekam nereikalingi.“
Kad A. Lipinskas nėra abejingas ugniagesių gelbėtojų problemoms, rodo ir jo aktyvus dalyvavimas socialinio tinklo “Facebook“ viešojoje grupėje „Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba“.
„Aš sieloje esu maištininkas. Man rūpi, kaip gyvena ugniagesiai, kaip jie aprūpinti, kaip parengti, kokio dėmesio sulaukia iš savo vadovų. Manau, didžiausia problema dabar – ugniagesių motyvavimas. Tik motyvuotas ugniagesys gali tapti profesionalu. Čia, taip pat kaip ir sporte, būtini paskatinimai, apdovanojimai. Tuo labiau žinant koks yra ugniagesio gelbėtojo atlyginimas,“ – teigė ugniagesys.
Artėjančio Šv. Florijono – ugniagesių globėjo dienos proga savo kolegoms A. Lipinskas palinkėjo supratimo, santarvės, ramybės ir visose situacijose ieškoti tik teigiamų dalykų.
